Komisaras inspektorius Jevgenijus Piskunovas vidaus
reikalų sistemoje dirba daugiau kaip dvidešimt metų. Panevėžio miesto
vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Viešosios policijos Viešosios tvarkos
tarnybos Licencijavimo poskyrio viršininko pareigas jau šešerius metus einantis
pareigūnas tikina gyvenime ir darbe besivadovaujantis vieninteliu credo – visada išlikti garbingam.
Pelnė gerą vardą
Kolegos šį žmogų vertina už jo santūrumą, mandagumą, pagarbą kitam. Valdžios akyse J.Piskunovas taip pat yra pelnęs gero pareigūno vardą. Neatsitiktinai profesinės šventės – Angelų sargų dienos proga ne vieną padėkos raštą ir apdovanojimą turinčio komisaro inspektoriaus kolekciją turėtų papildyti dar vienas jo darbo įvertinimas – pirmadienį I laipsnio Policijos pasižymėjimo ženklą „Angelas sargas“ jam ketina įteikti šalies generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.
Be policininko uniformos savo gyvenimo neįsivaizduojantis pašnekovas džiaugiasi pasirinkęs būtent tokį kelią. Pareigūnas yra iškėlęs sau sąlygą tiesiai eiti juo ir niekada nepasukti į šalį. Iki šiol, pasak Jevgenijaus Piskunovo, tai pavykdavo.
Kariškiu netapo
J.Piskunovas tvirtina turėjęs labai gerus mokytojus. Vyriškis sako augęs kariškio šeimoje, o tėvas jį ne tik išmokęs pagarbos, atsakomybės jausmo, žmogiškumo, bet ir pataręs nuolat vadovautis širdimi. Pagarba uniformai Piskunovų šeimoje buvo jaučiama visą laiką, tad tai Licencijavimo poskyrio viršininkas teigia atsinešęs iš vaikystės.
„Kaip, būdamas 18 metų, užsivilkau uniformą, taip su ja esu iki šiol. Tiesa, pirmus dvejus metus tarnavau armijoje, todėl vilkėjau kareivio, ne policininko uniformą. Turėjau galimybę tapti kariškiu, bet nenorėjau – nepatiko pernelyg siauras mąstymas tuometėje karinėje sistemoje“, – pasakoja J.Piskunovas.
Jis neslepia, kad pasirinkti policijos pareigūno profesiją ir įgyti aukštąjį teisininko išsilavinimą prieš daugelį metų įkalbėjo vyresnis brolis – beveik prieš šešerius metus nusikalstamo pasaulio atstovų nužudytas buvęs Pasvalio policijos inspektorius Sergejus Piskunovas, pats mokęsis tuometėje aukštojoje milicijos mokykloje. Nors vyresnėlis, pasak J.Piskunovo, buvo jam teigiamas pavyzdys, kalbėti apie brolį panevėžiečiui vis dar pernelyg skaudu.
Džiaugiasi, kad buvo eiliniu
Miesto VPK komisaras inspektorius doru darbu ir elgesiu tikina besistengiantis pateisinti policijos pareigūno vardą ir jaučia nuoskaudą dėl to, kad visuomenėje neretai iš netinkamų kelių pareigūnų poelgių susidaroma klaidinga nuomonė apie visus policijos darbuotojus. Pašnekovas supranta, kad pareigūnų darbą geriausiai gali įvertinti ne jų valdžia, bet paprasti žmonės.
Nors šiuo metu J.Piskunovas eina gana aukštas pareigas, jis nesididžiuoja palypėjęs karjeros laiptais. Karjeristu jo nelaiko ir kolegos. Kur kas labiau panevėžiečiui norisi prisiminti tą laikotarpį, kai jis pradėjo darbą policijoje ir buvo apylinkės inspektoriumi, paskui – budėtoju. J.Piskunovas laimingas, kad turėjo progą bendrauti su gyventojais, padėti jiems įvairiose situacijose.
„Su visuomene reikia bendrauti. Tiesioginis darbas su žmonėmis man visada patiko. Esu dirbęs ir blaivyklos viršininku. Kai kitam atiduodi dalelę savo širdies šilumos, vėliau ji sugrįžta“, – įsitikinęs pašnekovas.
Gatvėje sveikinasi
Pasiteiravus, ar dažnai pareigūnas sulaukia iš panevėžiečių padėkos žodžių, jis ir pats nustemba pagalvojęs, kad tai būna dažnokai. Panevėžietis prisimena, kaip jam dirbant budėtoju kartą teko septyniasdešimtmetę senutę, norėjusią mirti, įtikinti, jog gyventi iš tikrųjų verta. Kai paklausiame, ar įtikinti pavyko, atsako: „Taip. Ir obuolių kitą dieną dar man toji senutė atnešė“.
J.Piskunovas patenkintas tuo, kad pastaruoju metu po truputį ima keistis jaunimo požiūris į uniformuotus pareigūnus. Vaikai, eidami pro šalį, anksčiau į juos žiūrėdavo kreivai, o dabar komisaras inspektorius sako pastebėjęs, kad šie dar ir mandagiai pasisveikina.
Policijos Licencijavimo poskyris, anot jo vadovo, vykdo funkcijas, susijusias su licencijų ginklams, antspaudams, pirotechnikai kontrole. J.Piskunovui savo darbe, kaip jis teigia, aktualiausia yra ne nubausti pažeidėją už įstatymų nesilaikymą, bet suprantamai išaiškinti jam, už ką yra baudžiamas. O tai, pareigūno manymu, irgi yra bendravimas su visuomene, ne tik su įstatymais.
Domina menas
Bendraujant su J.Piskunovu nesunku pastebėti, kad šis žmogus ragavęs nemažai filosofijos, psichologijos mokslų. Įvairi rimta literatūra jį domina iki šiol. Vyriškis prisipažįsta labiausiai mėgstantis skaityti istorines knygas, iš jų sužinojo daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad ir apie Romos imperatorių Julijų Cezarį.
Suprasdamas, koks yra sudėtingas, atsakingas ir pavojingas policininko darbas, J.Piskunovas stebina tvirtinimu, kad ne tik neprieštarautų, bet ir norėtų, jog jo devynerių metų dukra Dominyka užaugusi taptų policininke.
Pats tėtis, nors jau galėtų pretenduoti į pensiją, vilkėti pareigūno uniformą žada tol, kol leis sveikata.
Nedaug laisvalaikio teturintis panevėžietis anksčiau teigia mėgdavęs pasportuoti, o dabar dažniau tvirtina besistengiantis bendrauti su gamta. Per atostogas irgi važiuoja prie Lietuvos ežerų ar ilsisi tėvų sode. Leidimus turėti ginklą kitiems išduodantis pareigūnas pats tvirtina nesusigundęs įsigyti medžioklinio šautuvo ir tapti medžiotoju – gamtą jis sako norintis matyti gyvą.
Baigiantis pokalbiui J.Pisku-novas netyčia prisipažįsta, kad, be gamtos, jis mėgsta ir netgi yra bandęs kurti meną – tapyti. Dabar tuo pašnekovas neužsiima, tačiau neatmeta galimybės, jog kada nors galbūt pratęs kūrybinę veiklą.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Su policijos pareigūno uniforma komisaras inspektorius J.Piskunovas nesiskiria jau daugiau kaip 20 metų ir tuo yra patenkintas.
