Pagaminta Kinijoje – suvalgyta Europoje

„Pagamintas Kinijoje“, tiksliau, „Made in China“ ženklu pažymėti produktai europiečiams neretai asocijuojasi su pigiu ir prastu gaminiu. Tačiau kiniškos prekės užima vis didesnę Europos Sąjungos rinkos dalį.

Ne visos kiniškos prekės yra pažymėtos etikete, kuriose nurodyta kilmės šalis yra Kinija. Nemaža dalis maisto produktų, atvežtų iš Kinijos, „pakeičia“ kilmės šalį perpakuoti ar perdirbti ES viduje. O Europos žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo pranešimų apie Kinijos maisto gamintojų daromus pažeidimus ir keliamas klausimas dėl kiniškų maisto produktų kontrolės.

Didelį atgarsį sukėlė viename Rytų Vokietijos mieste neseniai įvykęs noroviruso protrūkis. Kaip praneša Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“, šiuo virusu buvo užkrėstos iš Kinijos importuotos braškės, kurios pateko ant stalų mokyklose ir užkrėtė daugybę vaikų. Šis įvykis priminė 2008 m. kilusį skandalą, kai Kinijoje beveik 300 tūkst. vaikų nukentėjo nuo cheminėmis medžiagomis užkrėstų pieno mišinėlių kūdikiams.

Trūksta, bet eksportuoja

Pasaulinėje rinkoje galime įžvelgti keistų tendencijų. Pačioje Kinijoje maisto produktų poreikis didėja. Augant žmonių skaičiui, vis dar yra regionų, kuriuose kinams trūksta maisto. Siekdama spręsti aprūpinimo maistu problemą Kinijos vyriausybė net nusipirko daug dirbamos žemės Afrikoje. Dabar iš ten vežami pieno milteliai, vištiena ir kiauliena. ES Kinijai per pastaruosius metus pardavė 85 proc. daugiau kiaulienos.

Tačiau per pastaruosius septynerius metus Kinijos maisto eksporto apimtys taip pat išaugo daugiau nei du kartus. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje kilo noroviruso protrūkis, kiniško maisto importas išaugo 26 proc., rašo „The New York Times“ dienraštis. Vokietijos Hamburgo uoste, kuris yra trečiasis pagal dydį Europoje, beveik 20 proc. visų į uostą atplukdomų prekių sudaro būtent kiniški maisto produktai. Kinija per pastaruosius metus taip pat tapo didžiausia medaus eksportuotoja pasaulyje ir siekia įsivyrauti šaldytų produktų rinkoje. Kaip teigia „Der Spiegel“, Kinijoje šiuo metu perdirbama didžioji pasaulyje suvartojamos lašišos dalis.

Žudantis maistas

Pernai ES pradėti 3 697 tyrimai dėl nekokybiškų kiniškų produktų, tačiau net pusė jų buvo nesėkmingi, nes nebuvo galima atsekti tikrųjų gamintojų Kinijoje. Užkrėstų produktų atvejų būta labai įvairių. Kaip skelbia ES maisto ir pašarų skubaus perspėjimo sistema, Vokietijoje buvo rasta užkrėsta jazminų arbata, kiniški makaronai su dideliu aliuminio kiekiu, antibiotikų prišertos krevetės bei braškės su norovirusu.

Kitose ES šalyse pasitaikė ir kitokių atvejų: Ispanijoje rasta vabzdžiais užkrėstų bulvių, Belgijoje – antibiotikais „prikimštos“ triušienos, Švedijoje – salmonelės bakterijomis apkrėsto imbiero, Čekijoje – austrių padažo su stafilokoku, Danijoje – moliūgų sėklų, kuriose būta stiklo gabalėlių, ir daug kitų panašių atvejų. Tai ekstremalūs pavyzdžiai, kurie kėlė itin didelę epidemijos riziką ar buvo kilusi didelė grėsmė žmonių gyvybei ir sveikatai. Tačiau daugeliu atvejų neįmanoma atsekti net kilmės šalies dėl maisto produktų perdirbimo ar perfasavimo pačioje ES. Tokių neišspręstų tyrimų yra daugybė.

Vieni pavojingiausių – kiniški mėsos gaminiai. Labiausiai paplitęs pažeidimas – mėsos pripildymas vandens, nes tai mėsai suteikia papildomo svorio. Atrodytų, kuo gi gali pakenkti vanduo? Tačiau „The Wall Street Journal“ rašo, jog tai blogiau už kenksmingus steroidų kiekius, kurie taip pat didina maistinių gyvulių svorį. Vanduo mėsoje mažina jos naudingumą, didina persivalgymo atvejus ir leidžia veistis įvairioms bakterijoms.

Kitas paplitęs triukas – kiaulienos „transformacija“ į jautieną. Visiškai neseniai „The New York Times“ aprašinėjo įvykį, kai Švedijoje rasta „jautiena“, kuri pasirodė esanti nudažyta kiauliena. Šios mėsos kilmės šalis vis dar aiškinama.

Vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“ rašoma, jog šiandien kinų augalininkyste ir gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai tiesiog apeina reikalavimus. Kinijos vyriausybė atlaidžiai žiūri į cheminių medžiagų naudojimą žemės ūkyje, nes nenori stabdyti produkcijos augimo. Tačiau ir įstatymais numatyto reguliavimo ne visada laikomasi. Labiausiai trūksta kontrolės – inspektorių, kurie prižiūrėtų, kaip šių įstatymų laikomasi ūkiuose. Daugelis turtingų žmonių Kinijoje taip pat privengia vietos rinkoje siūlomų produktų, todėl perka dirbamą žemę ir joje augina „švarią“ produkciją. Sklinda gandų, jog esama ir specialių laukų, kuriuose maistas auginamas tik aukščiausiems Komunistų partijos vadovams.

Kaip rašo „The Wall Street Journal“, Kinijos vyriausybė dar 2009 m. priėmė įstatymus, draudžiančius mėsą pripildyti vandens, tačiau kinų ūkininkai į tai žiūri skeptiškai. Manoma, kad vienintelis būdas šiek tiek pristabdyti mėsos „falsifikavimą“ būtų mažų mėsinių sujungimas – didesnes įmones būtų lengviau kontroliuoti ir pritaikyti sankcijas.

ES mokėti nenori?

Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, Vokietijoje į braškių skandalą įsivėlusi „Elbfrost Tiefkuhlkost“, visiškai sustabdė kiniškų prekių importą. Tokios tarptautinės bendrovės kaip „Carrefour“, „Walmart“, „Tesco“, „Coca-Cola“, „Unilever“, „Barilla“, „Campbell’s“ ir „Nestle“ susijungė į „Globalią maisto saugos iniciatyvą“. Taip bandoma įkurti stipresnę kontrolę ir išvengti kiniškų produktų skandalų. Visa tai daroma tam, kad didžiosios kompanijos suprastų pigių prekių svarbą, tačiau prioritetu vis dėlto laiko saugesnius produktus, kurie neįveltų šių įmonių grupių į ilgai besitęsiančias tarptautines bylas.

Tačiau pati ES nepasižymi stipria maisto kontrolės sistema. Daugiau dėmesio skirdama mėsos produktams, ši pro akis neretai praleidžia vis daugiau problemų keliančius vaisius bei daržoves. Pagrindinė kontrolės stokos problema yra ta, jog iš Kinijos prekės yra vežamos ypač dideliais kiekiais. Šių tiesiog fiziškai neįmanoma patikrinti, tuomet bandoma atsirinkti tyrimui tik vieną ar kelis konteinerius.

Europa dėl nekokybiškų maisto produktų linkusi kaltinti Kiniją, tačiau daug metų maisto inspektoriumi Šanchajuje dirbęs vokiečių mokslininkas Ulrichas Nohle teigia: „Jūs gaunate tai, už ką sumokate.“ Anot U. Nohle, Kinijos rinka yra pasiruošusi gaminti ir kokybišką produkciją, tačiau didesnio pelno siekiančios ES kompanijos nenori už tai mokėti.