Vis daugiau bendruomenių jau neapsiriboja vien laisvalaikio organizavimu ar kultūrine programa savo nariams. Jos kyla į aukštesnę raidos pakopą ir pradeda teikti socialines paslaugas: renka ir dalina maistą, slaugo, švarina, skalbia ir kt. Bendruomenės socialinėje srityje mato plačias galimybes veikti.
Nebūtinai reikia gaisro
Daug metų Panevėžio rajone gyvuojančios bendruomenės nuveikė daug prasmingų darbų organizuodamos laisvalaikį, šviesdamos gyventojus. Daugelyje Panevėžio priemiesčių ir atokesnių kaimų galima pamatyti bendruomenių pastangomis įrengtas krepšinio, tinklinio aikšteles, sutvarkytas žaliąsias poilsio zonas.
Savo nariams jos organizuoja įvairius renginius vietoje, veža į ekskursijas, teatrus, koncertus. Kūrybingus ir nagingus žmones suburia piešti, megzti, kurti eiles, dainuoti, užsiimti rankdarbiais. Bendruomenės suburia žmones susieiti tiesiog šiaip pasišnekėti, pasidalinti kasdieniais rūpesčiais.
Nenuostabu, kad miestų gyventojai, pamatę, kokios reikalingos ir naudingos yra bendruomenės, pasekė kaimo pavyzdžiu ir patys ėmėsi jas kurti.
Pastaraisiais metais vis daugiau bendruomenių nemažai dėmesio ir jėgų skiria socialinei paramai teikti.
Tai nėra naujiena Lietuvoje. Etnografai teigia, jog toks pagalbos modelis sėkmingai egzistavo prieškariu ir dar anksčiau. Pasak jų, žmonės buvo išsiugdę sampratą, kad privalo rūpintis savo šeimos, giminės, kaimo nariais. Bendruomenės nelaimės ištiktiems savo nariams bemat ištiesdavo pagalbos ranką. Jos padėdavo ligotiems, nuskurdusiems, nusenusiems.
Ypač giliai bendruomenės šaknis buvo įleidusios kaimuose. Kaimo sueiga aptardavo savo bendruomenės narių reikalus, spręsdavo, kam ir kokios pagalbos reikia, tardavosi, kaip padėti konkrečiam žmogui ar šeimai.
Anot istorikų, dažniausiai sueigos rūpindavosi pagalba padegėlių šeimoms, nusenusių elgetų karšinimu ir laidojimu, našlių ir vaikų globa.
Tarybinė santvarka išnaikino bendruomenes, jos pamažu pradėjo atgimti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Matyt, nieko keisto, kad jos savo veiklą pradėjo nuo truputį lengvesnių veiklos barų – savo narių užimtumo organizavimo, jų įtraukimo į kultūrinį gyvenimą. Įgavusios patirties, sutvirtėjusios bendruomenės jau imasi kur kas sunkesnės misijos – socialinių paslaugų teikimo.Buvęs ilgametis Panevėžio bendruomenių sąjungos vadovas Rimantas Banevičius sako, kad bendruomenės siekia pagelbėti žmonėms nebūtinai kritiniais atvejais, užklupus didelėms nelaimėms, pavyzdžiui, gaisrui ar mirčiai.
Jos kelia sau tikslą teikti kasdieniame gyvenime reikalingas paslaugas: globoti senus ir ligotus žmones, padėti jiems namų ruošoje, padėti apdirbti daržą, išvalyti užsikimšusį kaminą, sukapoti malkas ir panašiai.
Pasak R. Banevičiaus, vykdomos gyventojų apklausos, kad būtų išsiaiškinta, kokių socialinių paslaugų jiems labiausiai reikia.
Pavyzdys – nevyriausybinė organizacija
Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aurelija Petronienė prieš 11 metų Naujamiestyje įkūrė pirmąjį užimtumo centrą. Jame pastatė skalbykles, kad žmonės galėtų atsinešti drabužių, patalynės ir juos išsiskalbti už nedidelį mokestį.
Per pastarąjį dešimtmetį buvo įsteigti dar 4 tokie centrai Vadokliuose, Raguvoje, Krekenavoje, Upytėje.
Pastaruosiuose dviejuose užimtumo centruose draugijos nariams ir jų šeimynykščiams, senyviems, sunkiai besiverčiantiems gyventojams, be skalbimo paslaugų, dar teikiamos ir sveikatinimo paslaugos: atliekami masažai, organizuojamos gydomosios mankštos.
Upytės užimtumo centre šią savaitę apsilankę žurnalistai rado jį pilnutėlį.
Dviejose skalbyklėse sukosi skalbiniai. Vienas skalbimas kainuoja tik 3 litus, įskaitant ir skalbimo priemones.
Jaukioje salėje kelios moterys specialiais masažuokliais gerino kojų kraujotaką, viena ilsėjosi masažiniame fotelyje.
Į centrą pirmą kartą užsukęs Upytės gyventojas 76 metų Antanas Knizikevičius pasuko tiesiai prie masažuotojos stalo.
Gydytojas vyrui skyrė 10 nugaros masažų kursą.
Pensininkas apsidžiaugė sužinojęs, kad jam nereikės važinėti į polikliniką mieste, masažo paslaugas už simbolinę kainą jis gaus vietoje.
Upytės užimtumo centre vienas masažo seansas kainuoja 2,50 Lt, pečių juostos – 3 Lt, stuburo – 5 litus.
Čia dirbanti specialistė masažuoja ir vaikus. Patiems mažiausiems, dar metukų neturintiems, jos paslaugos visiškai nemokamos, kitiems vaikams nemokamai atliekami 3 masažai, už kitus tėvai turi primokėti pagal galiojantį kainoraštį.
A. Petronienė neabejoja, kad tokių paslaugų reikėtų ir kitų kaimų gyventojams. Nemažai kaimo žmonių neturi vandentiekio, skalbyklių. Senoliai neturi jėgų rankomis išsiskalbti drabužių.
Moteris svarsto, kad bendruomenės socialines paslaugas galėtų teikti lygiagrečiai su sveikatinimo paslaugomis, nes ir vienos, ir kitos yra be galo reikalingos senėjančiai visuomenei.
Beje, A. Petronienė senyviems, ligotiems gyventojams jau antri metai teikia asistento paslaugas.
Moteris senukus palydi pas gydytojus, į valdiškas įstaigas.
Dalija maistą
Karsakiškio seniūnija buvo viena pirmųjų, pradėjusi iš Maisto banko imti „Iki“ prekybos tinklo dovanotą maistą ir jį dalyti nepasiturintiems gyventojams. Juos pasiekdavo kokybiški, skanūs, bet besibaigiančio galiojimo maisto produktai, tarp jų ir skanėstai: maskarponės tortai, mišrainės su krevetėmis, sūriai ir kt.
Sunkiai besiverčiančioms šeimoms tai buvo didelė paspirtis. Tačiau nuo šių metų seniūnijos nebegalėjo užsiimti tokios pagalbos teikimu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nusprendė, kad tai neįeina į jų funkcijas.
Karsakiškio seniūnė Nijolė Gaižiūnienė džiaugiasi, kad šį darbą iš jų perėmus vietos bendruomenei, žmonės ir toliau gauna paramą maistu.
Karsakiškio bendruomenės pirmininkė Gražina Žemaitienė sako, kad bendruomenės nariai pasikeisdami kiekvieną ketvirtadienį važiuoja į Panevėžį pasiimti maisto produktų, o paskui juos išdalija remtinoms šeimoms.
Pasak jos, bendruomenės nariai dirba savanoriškais pagrindais, tačiau bėda, kad brangiai kainuoja kuras.
Karsakiškio bendruomenė netrukus pradės teikti dar vieną naują paslaugą. Prie upės bus pastatyta pirtis ant ratų, kurioje vietos žmonės galės pasikaitinti, išsimaudyti. Kitiems bendruomenė pirtį nuomos ir tokiu būdu užsidirbs pinigų, už kuriuos, pavyzdžiui, galės pirkti kuro transportui, kuriuo gyventojams išvežioja maisto produktus iš labdaros.
Bendruomenės nariai planuoja mokytis auginti sliekus, kurie pagerina dirvožemio kokybę.
„Vietos žmonėms reikėtų ir skalbimo, ir plaukų kirpimo, ir batų taisymo, ir daug kitų paslaugų“,– kalbėjo pirmininkė, paklausta apie socialinių paslaugų poreikį.
Karsakiškio seniūnė N. Gaižiūnienė svarsto, kad būtų labai gerai, jei bendruomenė turėtų savo šarvojimo salę, transportą, kuriuo galėtų nuvežti velionį iki kapinių, duobkasius.
„Dabar mes leidžiame šarvoti kultūros namų salėje. Tai ne visai teisėta, tačiau kitos išeities nėra. Toli nuo miestų esančių kaimų žmonės tiesiog neturi galimybių važiuoti atsisveikinti su velioniu į miestą. Mirusiųjų artimiesiems irgi brangu jį vežti šarvoti į miestą, o paskui vežti atgal laidoti į vietos kapines“, – kalbėjo seniūnė.
Duris atvers paslaugų kompleksas
Ėriškių bendruomenė su nekantrumu laukia buvusios pirties pastato rekonstrukcijos darbų pabaigos. Bendruomenė iš Europos Sąjungos gavo beveik 400 tūkstančių litų paramą, kad čia įsirengtų įvairių paslaugų kompleksą.
Ėriškių bendruomenės pirmininkė Birutė Grabauskienė sakė, kad tarybiniais laikais kaime veikė net dvi pirtys, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę neliko nė vienos.
Vieną, priklausiusią kolūkiui, nusipirko Panevėžio „tulpiniai“, antrąją, skirtą gyventojų poreikiams, buvo nuspręsta uždaryti.
Dalis vietos žmonių važinėjo į pirtį į kitas gyvenvietes. Kiti švarinosi namuose. Daugiausia nepatogumų teko neturintiesiems vandentiekio.
Pasak B. Grabauskienės, rekonstruoto pastato pirmajame aukšte bus įrengta šiuolaikiška pirtis, skalbykla, kirpykla, masažo kabinetas.
Antrajame aukšte bus atidaryta treniruoklių salė. Bendruomenė jau turi nusipirkusi treniruoklius, tik iki šiol neturėjo kur jų statyti. Čia taip pat bus skirtos patalpos vaistažolių džiovyklai.
Mat nemažai vietos žmonių domisi sveika gyvensena, renka vaistinguosius augalus.
Siūlo talkinti socialiniams darbuotojams
Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Aldonos Paškevičienės teigimu, bendruomenės, įsitraukusios į socialinės piniginės paramos skyrimo komisijų veiklą, labai daug prisideda prie socialinio teisingumo kūrimo.
„Savivaldybei ir seniūnijoms bendruomenių nuomonė ir patarimai labai svarbūs. Būdamos arčiausiai vietos gyventojų jos mato, kam iš tiesų reikalinga parama, o kas ją gauna neteisėtai“, – „sekundei“ teigė vedėja.
Pasak A. Paškevičienės, bendruomenės yra plati niša veikti socialinių paslaugų teikimo srityje.
Pasak jos, bendruomenės galėtų užsiimti vienišų, ligotų žmonių, socialinės rizikos šeimų lankymu.
Socialiniai ir lankomosios priežiūros darbuotojai nėra pajėgūs apsilankyti pas šiuos žmones taip dažnai, kaip reikėtų.
A. Paškevičienė mano, kad daugeliu atvejų bendruomenės nario apsilankymas labiau pradžiugintų senolius ir labiau paveiktų socialinės rizikos šeimas, nei socialinio darbuotojo vizitas.
„Savo, gerbiamo bendruomenėje žmogaus dėmesys ir žodis, ko gero, kaimo gyventojams svarbesnis už valstybės tarnautojo“, – kalbėjo ji.
Kaime labai trūksta ir vadinamųjų asistentų senyviems žmonėms, neįgaliesiems, kuriuos jie palydėtų pas gydytojus, padėtų apsipirkti, sutvarkyti įvairius reikalus.
Pasak Panevėžio Rožyno bendruomenės pirmininkės Romos Šerplienės, lankomosios priežiūros ar asistentų paslaugų reikia ir dažnam pagyvenusiam, ligotam, vienišam miesto gyventojui.
Šios bendruomenės nariai jau kuris laikas savanoriškai lanko vienišus senukus namuose ir ligoninėse, padeda jiems buityje.
Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos vadovas Arimantas Račkauskas mano, kad miestuose bendruomenės galėtų steigti užimtumo centrus vaikams ir seneliams.
Jo nuomone, yra didelis tokių paslaugų poreikis.
Inga SMALSKIENĖ
