Laidotuvių kalnai. Numirėlio perėja. Sausų Kaulų kanjonas. Tai ne siaubo filmų, o Mirties slėnio vietovių pavadinimai.
„Pirmą kartą gyvenime pajutau, kokia yra trapi miestų civilizacija, palyginus su gamtos didybe ir galia. Bandant įsivaizduoti, kas būtų, jei sugestų automobilis ir tektų čia praleisti naktį, kad ir su mylimu žmogumi, apėmė neviltis…“ – savo įspūdžiais iš ekskursijos po Mirties slėnį dalijosi kolegė Dovilė Šimkutė-Butkienė.
Iš Santa Monikos į Las Vegasą galima važiuoti judriais ir gyvybingais Amerikos greitkeliais, kur kas porą šimtų metrų – poilsio aikštelės, degalinės, suvenyrų parduotuvėlės, restoranėliai. Tačiau galima rinktis ir kitą maršrutą – per dykumą, vadinamą Mirties slėniu. Tai žemiausia, sausiausia ir karščiausia Šiaurės Amerikos vieta, kur saulė vasaros dienomis termometrą „įspirgina“ iki 43 laipsnių karščio. Panašiai tiek jo stulpelis rodė ir tą dieną, kai lietuvių poros kelionės po Ameriką maršrutas pasisuko į didžiulę dykumą, žemiausiame taške siekiančią iki 86 metrų žemiau jūros lygio.
„Artėjant prie Mirties slėnio poilsio aikštelių, degalinių, greito maisto užkandinių vis mažėja. Šaliai, kur įvairių pramogų skrandžiui, akims ir piniginei rasi ant kiekvieno kampo, toks vaizdas nebūdingas ir keistas. Paskutinė civilizacijos oazė – paštas bei maža degalinė – likus 50 kilometrų iki dykumos, o kuro kainos čia bemaž dvigubos,“ – pasakoja D. Šimkutė-Butkienė. Lietuvei teko patirti, kad amerikiečiai vasarą vengia ekskursijų po šį civilizacijos užkampį dėl atsargumo: jei suges automobilis, jei iš karščio susprogs padanga… Telefono ryšys neveikia, daugiau nei šimto kilometro spinduliu nėra jokių paslaugų, išskyrus poilsio aikšteles su vienintelėmis „įstaigomis“ – tualetais.
Artimiausia degalinė – 50 kilometrų iki Mirties slėnio.
Visa, ko reikia kelionei po vaizdingą Mirties slėnį – automobilio su veikiančiu oro kondicionieriumi, kuo daugiau vandens ir skėčio. Čia nesunku pamiršti ne tik didmiesčių pramogas, bet ir alkio jausmą. Lietuviai per dykumą važiavo visą dieną, sustodami pasižvalgyti vaizdingiausiose nacionalinio parko vietose. Kur ne kur turistų patogumui įrengti suoleliai prisėsti nevilioja, nes daugiausia Mirties slėnio ore galima tverti 15 minučių, panašiai kaip gerai įkaitintoje saunoje, o po to bėgte į vėsumą automobilyje…
Ši didžiulė Šiaurės Amerikos įduba susidarė žemyn įsmukus milžiniškam žemės luitui, tuo tarpu šalia iškilo kalnai. Druskos telkiniai Mirties slėnyje susidarė kadaise išdžiūvus ežerams. Enciklopedijose rašoma, kad šiame gyvybės apleistame slėnyje visgi esama keleto rūšių faunos ir floros: čia gyvena snieginis avinas, smėlynų barškuolė, esama augalų. Vargani upokšniai ir tarsi balos telkšantys tvenkiniai – menka paguoda net sudrėkinti mintims.
Mirties slėnis atsitiktinai aptiktas XIX a. pabaigoje, o XX a. pradžioje čia veikė pelninga aukso kasykla ir buvo įsikūrę keli šimtai gyventojų. Tačiau ir šie greitai išsinešdino iš vaiduokliškos dykynės.
Vienintelis kelias su išsišakojančiais vienpusio eismo vaizdingų maršrutų keliukais leidžia pažinti skurdžią, tačiau tuo pačiu labai egzotišką gamtą. Mirties slėnyje didmiesčio gyventojas gali patirti tikrąją gamtos galybę, prieš kurią civilizacijos kūriniai, kaip antai elektros, vandens, mobiliojo ryšio komunikacijos, yra bejėgės. Pažvelgus į šio Šiaurės Amerikos regiono žemėlapį akivaizdu, kur gamta nubrėžia nematomas sienas civilizacijai – matyti, kaip aplink reta miestų.
„Gyvendamas didmiestyje, rodos, nebijai nieko: lyja – nusiperki skėtį, šalta – įsigyji naujus kailinius, karšta – įsijungi oro kondicionierių. Šiame civilizacijos apleistame, vaiduokliškame gamtos kampelyje be viso to apima panika, pasijunti bejėgis ir labai mažas, tik dar kitaip, nei, pavyzdžiui, betono džiunglėmis vadinamame Niujorke,“ – įspūdžiais dalijosi D. Šimkutė-Butkienė.
