Ateinančius, 2015-uosius, globos Žalioji Medinė Ožka. Daugeliui miestiečių ožka – didelio susižavėjimo nekeliantis gyvūnas. Tačiau jas laikantieji tvirtina, kad tai – ir šuo, ir katė, ir maža karvė.
Ramygaloje atsirado Končita
Ramygalos miestelis, prieš penkerius metus išgarsėjęs ožkų paradu ir nuo to laiko gavęs ožkų sostinės vardą, Naujuosius pasitinka su viltimi, kad Žaliosios Medinės Ožkos metai čia gyvenantiems žmonėms bus itin geri.
Tik nemokite ranka, kad 2015-ieji pagal Rytų kalendorių yra Ožkos metai. Ramygalos krašto žemėje šie gyvuliai tikriausiai ganėsi nuo neatmenamų laikų. Miestelis net buvo vadintas Ožkauosčiu.
Nuo 2010 metų Ramygaloje vykstantys ožkų paradai sulaukia daug žiūrovų. A. Repšio nuotr.
Pasak šio miestelio kultūros centro vadovės Loretos Kubiliūnienės, anais laikais Ramygala buvo apsupta pelkių. Žmonės į miestą atvykdavo mažais ištvermingais, plačiomis kanopomis arkliukais ir jie sugebėdavo perbristi pelkes. Tuos gyvuliukus žmonės vadino ožkomis, o Ramygalą – Ožkauosčiu.
Ramygaloje iš karto supranti, kad ožkos čia ypač gerbiamos. Ant pastatų fasadų gali paskaityti meniškus metraščius, kuriuose užfiksuota miestelio istorija.
Juose yra ir pasakojimas apie arkliukus – ožkas, pirmąjį jų paradą. Teigiama, kad idėja surengti ožkų paradą Ramygalai 2010 metais pelnė Lietuvos kultūros sostinės vardą, o vienas Panevėžio rajono politikas, daug prisidėjęs prie to renginio organizavimo, per ožkas pateko ir į Seimą.
Ramygaliečiai jau kelerius metus savo miestelį puošia šiaudinėmis ožkomis. Šiemet čia irgi ganėsi iš šiaudų padarytų ožkų šeimyna, tačiau baigiantis metams liko tik viena. Kitas papjovė ne vilkai – jos užkliuvo chuliganams.
Tačiau ramygaliečiai nenusiminė: jie ožkomis papuošė miestelio eglę. Žinoma, ne tikromis. Vaikai ir suaugusieji padarė prakartėlę, prie jos pastatė blizgančius ožiukus, padarytus iš senų laikraščių ir folijos. Ant eglutės pakabino iš pamatų apšiltinimo medžiagos likučių, medienos atliekų sukurtas ožkas ir arkliukus.
Ramygalos bendruomenė miestelio eglę papuošė pačios sukurtais žaisliukais – ožkomis ir arkliukais. U.Mikaliūno nuotr.
2014-ieji, kaip žinia, buvo Arklio metai.
Ramygalos kultūros centre atsirado ir medinė ožka. Ją ramygaliečiams išdrožė ir padovanojo Miežiškiuose gyvenantis medžio meistras Eduardas Titas.
Kūrėjas ožką pavadino Končita, teneįsižeidžia šių metų „Eurovizijos“ konkurso laimėtoja ir jos gerbėjai. Nei tokį vardą jai davęs drožėjas, nei taip ją vadinantys ramygaliečiai nieko blogo nenorėjo. Skulptūra buvo pavadinta Končita dėl to, kad neturi kurios nors lyties požymių.
Grąžinta garbė
L. Kubiliūnienė pasakoja, kad Ramygaloje daugėja ožkų laikytojų. Pavasarį ir vasarą kultūros centro vadovė atkreipia dėmesį į besiganančius šios giminės atstovus. Tik ne visi ožkų augintojai dalyvauja birželį rengiamame ožkų parade. Jis vyksta prieš Jonines, per jas ar tuoj po jų. Beje, šis paradas daugelio turizmo agentūrų įtrauktas į šalies įdomių renginių sąrašą. Pažiūrėti Ramygaloje vykstančio ožkų parado suvažiuoja daug žmonių.
Ožkos buvo primirštos ir sumenkintos sovietmečiu. Ramygalos krašte daugiau kaip 20 metų gyvenanti ir dirbanti L. Kubiliūnienė pasakoja, kad čia tuo metu buvo labai stiprus kolūkis. Žmonės augino galvijus, kiaules, o ožkos buvo, kaip sakoma, nei šioks, nei toks gyvulys.
Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė džiaugiasi drožėjo E. Tito dovanota ožka Končita.
„Sakydavo, kad ožkos tinkamos prasigyventi arba nusigyventi. Nelaikiusi jokio gyvulio ir nusipirkusi ožką šeima esą turėdavo šansą gyventi geriau, sukaupti daugiau pinigų ir įsigyti karvę. Jeigu karvę turinti šeima ją parduodavo ir nusipirkdavo ožką, kaimynai manydavo, kad šie žmonės nusigyveno“, – kalbėjo kultūros centro vadovė.
Į Ramygalą atvykusi L. Kubiliūnienė netrukus irgi įsigijo ožką. Moteris troško ne prasigyventi, o sustiprinti astma sergančio sūnaus sveikatą.
„Teko ilgai ieškoti, kur nusipirkti ožką, nes nedaug kas jas tuomet laikė. Pirmoji mūsų ožka duodavo vos stiklinę pieno, paskui įsigijome geresnę“, – prisimena moteris.
Ar ožkos pienas padėjo, ar liga pasitraukė, bet L. Kubiliūnienės sūnaus nebekamavo astmos priepuoliai, vaikas iki paauglystės nesirgo net peršalimo ligomis.
Kubiliūnai ožkos pieno duodavo ir draugų vaikams, kamuojamiems alergijos.
Šios šeimos ožka buvo ne šiaip mekenantis ir pieno duodantis gyvulys. Ji buvo dresuota kaip šuo, paklusni, mėgo žaisti su vaikais. Kadangi ožka turėjo silpnybę alui, šeimininkas stengdavosi laikyti gyvulį toliau nuo šios pagundos.
„Mes turėjome ir karvę, laikui bėgant ožkos nelabai ir reikėjo, bet parduoti buvo gaila. Prisirišome visi prie jos. Ji savo dienas baigė natūraliai“, – pasakojo L. Kubiliūnienė.
Televizijos žvaigždė laukiasi
Barklainių kaimo gyventoja Ksaverija Dobrovolskienė augina ypatingą ožką Marsę. Ketverių metų Marsė šiemet pripažinta gražiausia Ramygalos ožka.
Įvairių triukų mokanti K. Dobrovolskienės augintinė visuose paraduose dalyvavo, kaip sakoma, nuo mažų dienų. Šeimininkė jai yra pasiuvusi šventinius drabužius. Kaip ir kiekviena moteriškosios lyties atstovė, Marsė nenori šventėje pasirodyti ta pačia suknele. Tad ponia Ksaverija ožkai kasmet pasiuva naują.
Pramoginėje televizijos laidoje dalyvavusi K. Dobrovolskienės ožka Marcė šiais metais tapo ožkų parado karaliene.
Užpernai Marsė dalyvavo vienoje pramoginėje televizijos laidoje, ją vedė a. a. Vytautas Šapranauskas. Joje, be ožkos, savo sugebėjimus demonstravo šunys, arklys. K. Dobrovolskienė apgailestauja, kad scenoje augintinė nesusidorojo su jauduliu ir neparodė visko, ką moka.
Dabar Marsė laukiasi ožiukų. Jos motina atsivedė penkis ožiukus, tai labai reta. Paprastai ožkos susilaukia dviejų trijų palikuonių.
Šeimininkė iš karto pastebėjo, kad Marsė kitokia nei jos giminės atstovai. Ji nuo mažens buvo labai smalsi, imli. Šeimininkė ją išmokė šokinėti per buomą, lakstyti suoliuku. Ji savuosius sekioja tarsi šuo. Besilaukianti ožka nesibodi dūkti su šunimis – pati juos vaiko arba šie ją.
Marsė nesiožiuoja, jei reikia važiuoti automobiliu. Šeimininkei pakanka atidaryti mašinos dureles – ir gyvuliukas jau viduje.
„Ir pas ožį ją nugabenti nebuvo jokio vargo“, – džiaugiasi augintinės supratingumu ponia Ksaverija.
Tiesa, Marsė turi vieną ydą – kitoms ožkoms ji pavydi savo šeimininkės dėmesio.
Poniai Ksaverijai dėl ramybės vieną pieningą raguotąją teko parduoti.
Ožka kartais būna ir užsispyrusi. Kai šiais metais ožkų grožio konkurso nugalėtojai komisijos pirmininkas norėjo uždėti tautodailininkės nupintą karūną, šioji niekaip nesidavė. Tad karūną teko užsidėti K. Dobrovolskienei.
Daugiau kaip 40 metų ožkas auginanti moteris pradedantiems augintojams pataria nesižavėti daug, 5 litrus per dieną, pieno duodančiosiomis. Pasak jos, tokios būna labai lepios, dažnai serga. Normalu, kai iš ožkos primelžiama po du tris litrus pieno.
K. Dobrovolskienė pasakojo, kad gerdami ožkos pieną jos vaikai – sūnus ir dukra – užaugo nesirgdami peršalimo ligomis. Moters šeima ir dabar geria ožkos pieną, valgo iš jo padarytus sūrius. Šeimininkė susuka ir sviesto.
„Manekenės“ šeimininkas
Kita Ramygalos įžymybė, grožio konkurso nugalėtoja ir laureatė juodakailė ožka Naomė gyvena pačiame Ramygalos centre, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kaimynystėje, pas Vytautą Gėgžną.
Septynerių metų Naomė šiemet konkurse nebedalyvavo, nes turėjo ožiukų.
V. Gėgžnos juodo plauko gražuolė Naomė ožkų paraduose yra nuskynusi daug laurų.
„Kad ji yra pelniusi visus įmanomus titulus, kaip ir nebėra kur aukščiau taikytis“, – juokėsi šeimininkas.
Įvairių triukų meistrė Naomė kasdien jų nedemonstruoja. Ji mekenimu ir baksnojimu rūpinasi, kad šeimininkas kuo dažniau užsuktų pas ją ir pamalonintų skanėstais: morka, kopūsto lapu, serbentų šakelėmis.
V. Gėgžna sako, kad jo ožkai tinka visi augalai. Nugenėjus sodą, nuėmus derlių, jam nereikia atliekų kompostuoti – augintinė viską suėda.
Naomė labai prisirišusi prie šeimininko. Kai jis kieme, palaida ožka visur jį sekioja, jei pririšta – seka akimis.
V. Gėgžna kasdien išgeria bent po puslitrį ožkos pieno. Sveikata nesiskundžiantis vyras juokauja, kad šis pienas ir nuotaiką kelia. Iš ožkos pieno ramygalietis spaudžia ir sūrius. Juos mielai perka vilniečiai, kauniečiai, panevėžiečiai, su reikalais ar pas gimines atvažiuojantys į Ramygalą.
„Iš ožkos neprasigyvensi, bet laikyti šį gyvulį labai smagu“, – sakė jis.
Naomė gali būti rami – šeimininkas ją laikys tiek metų, kiek Dievas jai atseikės.
Prietaringiesiems netinka
Ramygalietis, buvęs veterinarijos gydytojas Ferdinandas Petkevičius laiko kelias ožkas. Prie kelio gyvenantis vyras teigia, kad važiuojantieji ar einantieji pro šalį, pamatę ožkas, nustemba.
Ramygalietis tikina, kad ožkos labai mieli, tačiau užsispyrę padarai. Pasak F. Petkevičiaus, jei nenorės, sunku bus jas pamelžti. Beje, vyras savo ožkas melžia pats.
Ožkas auginantis buvęs veterinarijos gydytojas V.Petkevičius sako, kad ožkų užsispyrimą galima įveikti tik gerumu.
Jo augintinės dalyvauja kiekviename ožkų parade. Kaip tvirtina šeimininkas, jis nori pasižmonėti, pradžiuginti vaikus, o titulai jam nesvarbu. Juk į Ramygaloje vykstantį renginį atvažiuoja ožką mačiusių tik knygose vaikų.
Buvęs veterinarijos gydytojas tvirtina, kad ožkas lengva auginti. Pakanka leisti kelias valandas pasiganyti, o paskui jos ramios būna tvarte. Joms nereikia ir ypatingo pašaro. Ūkiškai gyvenantiesiems patogu, kad ožkos yra tarsi kompostavimo konteineriai, nes suėda visas žaliąsias atliekas.
F. Petkevičius pasakojo anksčiau laikęs karvių. Vyras sako, kad nėra ko lyginti karvių ir ožkų priežiūros.
Tiesa, prietaringiesiems šis gyvulys galbūt ne pats tinkamiausias. Mat anksčiau ožkos buvo vadinamos velnio išperomis. Pasak F. Petkevičiaus, tikėta, kad tada, kai Dievas kūrė gyvulius, velnias pagal savo paveikslą sukūrė gyvūną su ragais, barzda – panašų į save.
„Ožkos nieko bendro su nelabuoju neturi“, – tvirtino jų augintojas.
Ir iš tiesų – antraip Ramygalos klebonas, žinomas egzorcistas Edmundas Rinkevičius būtų tikrai įspėjęs parapijiečius, o Rytų astrologai metų nebūtų pavadinę Ožkos.
Inga SMALSKIENĖ
