Vyčio Snarskio iliustr.
Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai be rusų dirbti pelningai nelemta. Tuo spėjo įsitikinti ir patys lenkai. Po birželio mėnesį vyksiančių Lenkijos prezidento rinkimų dabartiniai „PKN Orlen“ koncerno gasdinimai rusais gali virsti tikrove.
Lenkų koncernas „PKN Orlen“ vos spėja neigti gandus, kad derasi su viena ar kita Rusijos naftos kompanija dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo. Tačiau rusams „Mažeikių naftos“ gamykla – vis dar gardus kąsnelis. Naftos perdirbimo gamyklą valdančiai „Orlen Lietuvai“ iš esmės priklauso visa naftos tiekimo, perdirbimo ir transportavimo bei pardavimo grandinė Lietuvoje. Be to, „Orlen Lietuva“ užima nemažą Latvijos ir Estijos degalų rinkos dalį. Tad bet kuriai Rusijos naftos kompanijai, ketinančiai plėstis į Baltijos šalis ar net visą ES, tai būtų reikšmingas pirkinys. Rusijos prezidento V. Putino užuominos, jog rusai ketina investuoti į „Mažeikių naftą“, rodo, kad šios investicijos neišvengiamai turėtų ir politinį „stogą“.
„Orlen Lietuvai“ pastaruoju metu sekėsi nekaip. Per 2009 metus bendrovė dirbo nuostolingai, jai nepavyko rasti bendros kalbos su „Lietuvos geležinkeliais“ dėl trumpesnės geležinkelio atkarpos tiesimo iki Latvijos, kuri galėtų sumažinti logistikos sąnaudas. Bandymai pradėti derybas su šalies Vyriausybe dėl naftos terminalo Klaipėdoje taip pat be rezultatų. O balandžio pabaigoje „Orlen Lietuva“ sulaukė Konkurencijos tarybos akibrokšto dėl galimai per didelių didmeninių degalų kainų. Jei bendrovė didmenines degalų kainas bus priversta sumažinti, naftos verslas Lietuvoje gali dar labiau apkarsti.
Atrodo, kad receptą, kaip iš Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos išspausti didižiulį pelną, žinojo vieninteliai rusai. Didžiausią istorijoje pelną įmonė sugebėjo uždirbti 2003–2005 metų laikotarpiu, kai ją valdė Rusijos naftos koncernas „Jukos“. Nuostolingai dirbusią gamyklą iš amerikiečių 2002-ųjų pabaigoje perėmę rusai vos per kelerius metus šimtamilijoninius nuostolius sugebėjo pakeisti daugiau kaip 800 mln. litų siekiančiu pelnu
Prieš „Jukos“ perimant Rusijos vyriausybei, tuometė „Mažeikių naftos“ gamykla buvo parduota lenkijos koncernui „PKN Orlen“. Jis už 53,7 proc. akcijų antrinei „Jukos“ bendrovei „Jukos International“ sumokėjo beveik 1,5 mlrd. JAV dolerių. Po kelių savaičių buvo susitarta ir su Lietuvos Vyriausybe dėl jai priklausiusios 30,66 proc. akcijų dalies pardavimo. Už jį „PKN Orlen“ sumokėjo beveik 852 mln. JAV dolerių. Likusias 10 proc. gamyklos akcijų 2008 metų pabaigoje šalies Vyriausybė pardavė už 284 mln. JAV dolerių. Pirkinys Mažeikiuose „PKN Orlen“ kainavo daugiau kaip 2,6 mlrd. JAV dolerių, o įvertinus investicijas, jam lenkai iš viso išleido per 3,4 mlrd. JAV dolerių (apie 8,5 mlrd. litų). Tačiau jau 2006-aisiais bendrovės pelnas sumažėjo iki 197 mln. litų, 2007 metais jis siekė 89 mln. litų, 2008-aisiais – 55 mln. litų, o per praėjusius metus bendrovė patyrė 86 mln. litų nuostolio. Tai tikrai ne tie skaičiai, kuriuos norėtų matyti „PKN Orlen“, už gamyklą paklojusi milijardus dolerių.
Tik laiko klausimas
Klausimą dėl „Orlen Lietuvos“ akcijų pardavimo rusams reikėtų pradėti ne „ar“, bet „kada“. Lietuvai politinėmis priemonėmis nepavyko pasiekti, kad būtų atnaujintas naftos tiekimas nuo 2006 metų esą remontuojamu naftotiekiu „Družba“. Šiuo metu lenkams patiems reikia ieškoti galimybių, kaip didinti Mažeikių gamyklos pelningumą, ir jų kantrybė turbūt senka.
„Orlen Lietuva“ atstovas spaudai Jacekas Komaras, kalbėdamas apie pastarųjų metų bendrovės veiklos rezultatus, teigė, kad nuostolius iš esmės lėmė didelės naftos ir jos produktų transportavimo sąnaudos bei nedidelės naftos perdirbimo maržos, taip pat prisidėjo ir kritusi degalų paklausa. Pašnekovo teigimu, šįmet bendrovės padėtis geresnė, o pirmąjį metų ketvirtį ji greičiausiai užbaigė be nuostolių. J. Komaras nurodė, kad daugiausia rūpesčių „Orlen Lietuvai“ kelia logistikos sąnaudos. Bendrovė pageidauja, kad iki vasaros pabaigos būtų atstatyta geležinkelio atšaka į Latviją, kurią prieš kelerius metus išmontavo „Lietuvos geležinkeliai“, nes dabar į Latviją eksportuojamus degalus tenka vežti ilgesniu maršrutu. Be to, „Orlen Lietuva“ galbūt ryžtųsi tiesti naftos produktotiekį iki naftos terminalo Klaipėdoje, tačiau norėtų savo rankose turėti ir jo kontrolę. „Reikia kontroliuoti abu vamzdžio galus, kad tai apsimokėtų“, – pažymėjo J. Komaras.
Kaip jau minėta, bandymai įtikinti Lietuvos Vyriausybę parduoti naftos terminalą valdančią „Klaipėdos naftą“ buvo nesėkmingi. Lenkų interesas akivaizdus – valdydami „Klaipėdos naftą“ jie galėtų sumažinti naftos produktų transportavimo išlaidas, o investavę į produktotiekį tarp „Orlen Lietuvos“ ir „Klaipėdos naftos“, jie sukurtų reikšmingą naftos produktų perdirbimo ir transportavimo infrastruktūrą. Tai gerokai padidintų visos įmonės vertę. Tačiau niekas negali būti tikras, kad „PKN Orlen“ vėliau neparduotų viso savo verslo Lietuvoje kuriai nors Rusijos kompanijai.
Gamyklos padėtį iš esmės galėtų pakeisti ir kitas vamzdis „Družbos“ pavadinimu. Jeigu rusams būtų pasiūlyta galimybė kontroliuoti abi šio vamzdžio puses, visi naftos tiekimo nesklandumai kaipmat išnyktų. Tiesa, lenkų ir rusų deryboms dėl „Orlen Lietuvos“ pardavimo gali trukdyti dažnas Rusijos įprotis supinti politinius ir ekonominius reikalus bei stengtis pusvelčiui gauti tai, ko jie nori. Jei „PKN Orlen“ už Mažeikių gamyklos akcijas ar jų dalį būtų pasiūlyta tinkama kaina, greičiausiai jau dabar į Mažeikius rusišku naftotiekiu tekėtų nafta. Kita vertus, lenkus taip pat spaudžia laikas – Mažeikių gamykla negali amžinai dirbti taip, kaip dirbo pastaruosius ketvertą metų. Kuo ilgiau ji neneš pelno, tuo „PKN Orlen“ investicija bus nuostolingesnė, o Rusijos kompanijoms bus paprasčiau primesti savo sąlygas.
Virš Mažeikių naftos gamyklos tvenkiasi nuostolių debesys.(Scanpix nuotr.)
Pokyčiai Lenkijos politikos viršūnėse gali paspartinti partnerių Rusijoje paieškas. Žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir jam artimas Lenkijos saugumo biuro vadovas Aleksandras Szczyglo stengėsi kiek įmanoma apsaugoti Lenkijos energetikos sektorių nuo Rusijos įtakos. Po Katynės aviakatastrofos tarp Lenkijos politikų beveik neliko asmenų, kurie priešintųsi „PKN Orlen“ bendradarbiavimui su Kremliaus įtakoje esančiomis naftos kompanijomis. Tad naujų žinių, susijusių su gamyklos pardavimu rusams, galima sulaukti jau antroje vasaros pusėje.
Grėsmės neįžvelgiama
Lietuvos politikai rusų atėjimo į Mažeikius sustabdyti negalėtų. Bet kokias galimybes daryti įtaką bendrovės sprendimams Vyriausybė prarado 2008 metais pardavusi paskutines turėtas gamyklos akcijas. Kita vertus, premjeras Andrius Kubilius ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis yra užsiminę, kad nematytų tragedijos, jei „PKN Orlen“ dalį Mažeikių gamyklos akcijų parduotų rusams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat yra sakiusi, kad gamykla nėra ekonomiškai strateginė ir turi tik simbolinę politinę įtaką šalyje. O susisiekimo viceministras Arūnas Štaras balandžio pradžioje pareiškė matantis vis daugiau ženklų, kad ruošiamasi Mažeikių gamyklos pardavimui.
Banko „DnB Nord“ vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis taip pat didelės grėsmės neįžvelgia, jei dalis „Orlen Lietuvos“ akcijų atitektų Rusijos bendrovei. „Orlen Lietuvai“, kaip ir pačiai šalies ekonomikai, būtų kur kas naudingiau, kad gamykla dirbtų pelningai. Jeigu nuostolingai dirbančią gamyklą reikėtų uždaryti, tai degalus Lietuva galėtų importuoti iš užsienio, tačiau būtų prarasta beveik pustrečio tūkstančio tiesioginių darbo vietų, ir galima tik spėti, kiek dėl to darbo netektų su gamykla susijusiuose sektoriuose dirbantys žmonės. „Išsiversti be rusų dalyvavimo, matyt, neišeis, nes naftos tiekimas naftotiekiu yra pigesnis, gaunant naftą per jį, padidėtų gamyklos rentabilumas“, – sakė R. Rudzkis.
Ekonomisto nuomone, jei dalis Mažeikių gamyklos akcijų atitektų rusams, saugumo garantu išliktų „Klaipėdos nafta“, per kurią, jei naujieji savininkai pradėtų diktuoti sąlygas, šalį būtų galima be problemų aprūpinti degalais. Jei „Orlen Lietuva“ nuspręstų diktuoti savo sąlygas, degalais šalį būtų galima aprūpinti per šį naftos terminalą. Tačiau jei, kaip to pageidauja lenkai, Klaipėdos naftos terminalo kontrolė būtų perduota „Orlen Lietuvai“, degalų rinka šalyje taptų visiškai priklausoma nuo vienos įmonės. Be to, Rusijos kompanijos įsileidimas į „Orlen Lietuvą“ gali būti tik pradinis etapas, o ilgainiui „PKN Orlen“ gali visiškai perleisti Lietuvos naftos perdirbimo ir produktų pardavimo verslą rusams.
Bet kuri kompanija, valdanti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, gali daryti reikšmingą įtaką Lietuvos ekonomikai, taip pat – ir politikai. Tokio svorio žaidėjas negali būti visiškai nepolitiškas ir nesiekti sau naudingų sprendimų iš Lietuvos Vyriausybės. Kaip liudija dramatiška balandžio 29 dieną veiklos trisdešimtmetį minėjusios Mažeikių gamyklos istorija, turbūt nėra tokios kitos įmonės Lietuvoje, kurios veiklą taip smarkiai būtų lėmę ne ekonominiai, o politiniai sprendimai. Ironiška ir tai, kad ir kiek konservatoriai stengėsi, jog Mažeikių naftos gamykla neatsidurtų rusų rankose, vis dėlto be jų gamykla didelės naudos duoti negali.
