Juvelyrė menininkė Sandra Malaškevičiūtė, besislepianti po „Spindi Jewellery“ prekės ženklu, viešumoje matoma kaip jos kuriami papuošalai, paremti optinio meno principais. Ji ryškiai atsiskleidžia autorinėse ekspozicijose, o paskui, darbams savarankiškai keliaujant po įvairias tarptautines parodas bei galerijas, pati sau ramiai gyvena panirusi į kūrybos rutiną.
– Pastarąjį kartą viešumoje sumirgėjote „AV17“ galerijoje surengusi asmeninę parodą „Plaukai ant irklų“. Ar ji žymi tam tikrą kūrybos tarpsnį?
– Natūraliai susiklosto, kad autorines parodas rengiu kas ketverius metus: kai pajaučiu poreikį parodyti, ką darau, pasidalyti idėjomis, atradimais. Po vieną galerijose išsibarstę dirbiniai neišreiškia kūrybos visumos, be to, sunkiai užmezga dialogą su pirkėjais – darbuotojai pastebėjo, kad norint parduoti mano kūrinius reikia papasakoti jų atsiradimo istoriją, paaiškinti gamybos techniką. Dauguma žmonių, rinkdamiesi papuošalą, vis dar dairosi į tradicines medžiagas – sidabrą, akmenis.
– Ar pačiai nebuvo sunku „prisijaukinti“ netipinę juvelyrikos žaliavą – organinį stiklą?
– Šią medžiagą atradau dar studijų Telšiuose laikais, 1996-aisiais. Tada organinis stiklas juvelyrikoje daugeliui atrodė keistai, daug priimtinesnė tauriųjų metalų alternatyva – varis, žalvaris. Bet jau anuomet jaučiau vidinį poreikį priešintis tradicinės juvelyrikos normoms, norėjosi kurti originalius, novatoriškus, bet išliekamąją vertę turinčius daiktus.
Pirmieji bandymai kurti iš organinio stiklo sukėlė nuostabos reakciją, bet pagaliau bendramokslių ir dėstytojų buvo įvertinti palankiai. Prieš devynerius metus kaip bakalauro darbas sukurta judančių skulptūrėlių – sukučių – kolekcija iki šiol keliauja po įvairias parodas Lietuvoje ir užsienyje. Pajutusi, kad ši medžiaga gali būti populiari tokį ilgą laiką, iki šiol dirbu su ja, ieškau naujų sprendimų ir atrandu.
– Ar siekiate įtikinti kitus savita šiuolaikinės juvelyrikos samprata?
– Nors papuošalai iš tradicinių medžiagų yra paklausesni, man svarbu eiti savo keliu. Negaliu kurti tik to, kas būtų perkama, o galerijose susilietų su kitais dirbiniais: metalo plokštelė, inkrustuotas akmenukas, nesunkiai tiražuojamos kopijos – tai ne man. Jei noriu pokyčių, imuosi sidabro, tačiau ir jį liedama išsikeliu sudėtingų užduočių. Be to, į mane dauguma klientų pirmiausia kreipiasi dėl vestuvinių žiedų, tada atranda kūrinius iš organinio stiklo. Parodau, papasakoju apie gamybos techniką ir tik tada žmogus suklūsta, susidomi.
– Papasakosite apie savo atrastą technologiją?
– Daugelis mano, kad objektai iš organinio stiklo yra išlieti. Toli gražu. Skirtingų spalvų plokštelės klijuojamos viena su kita kaip sumuštinis, vieną sluoksnį gali išgraviruoti, o į kitame išskaptuotas vietas specialia stingstančia medžiaga įlydyti natūralius augalus. Tada tokį „sumuštinį“ šlifuoji, kad gautum tam tikrą formą, pagaliau poliruoji. Kiekvienai sėklytei reikia išgremžti konkrečią vietą, kiekvieną nelygumą – nugludinti. Viską darau pati, kartais techninį darbą atlikti pagelbėja vyras.
Mano juvelyrika kuriama lyg mažoji skulptūra. Papuošalo faktūra, ornamentas, spalvos – visa atsiranda klijuojant, pjaustant, šlifuojant, o ne apliejant kokiu nors emaliu. Galų gale iš organinio stiklo sukurtą elementą užbaigia mano pačios suformuotos sidabro detalės, užsegimai.
– „Spindi Jewellery“ kolekcijas galima suskirstyti į optinio meno motyvų kūrinius ir natūralistinius, su augalų motyvais ar inkliuzais. Kaip gali taip būti – viena vertus, esate ištikima konceptualiam futurizmui, kita vertus, leidžiatės suviliojama romantiško natūralizmo…
– Stilizuoti ar natūralūs gamtos motyvai mane lydėjo nuo pat pradžių. Pirmoji segių kolekcija „Org“ sukurta varijuojant tulpės, matomos iš viršaus, motyvą. Vėliau į organinį stiklą įpyniau ir natūralios augmenijos. Vedu vaiką į darželį, grįždama pereinu per kokį parkelį ir prisirenku augalų tiek, kad net miško nereikia – daugelio nė pavadinimų nežinau. Neturiu jokių metafizinių idėjų, esu paprasta, tad šie elementai išreiškia manąją dekoratyvumo viziją.
Optiniu menu susidomėjau studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Magistrantūroje gilinausi į minėtos meno krypties subtilybes – iliuzijas, regėjimo manipuliacijas, kaip šitai pakeičia juvelyrikos estetiką. Atradau daug įvairių optinių triukų ir ėmiau juos naudoti savo kūriniuose: kaip dvimatis objektas optiškai virsta trimačiu (kolekcija „Op segės“); keturių matmenų iliuzija – dirbinio elementai gali patys funkcionuoti, judėti, slankioti, suktis, vibruoti; tūrinio daikto įspūdis – geometrinės formos pjaustiniai, tarsi iškeliantys daiktą į viršų, ir t. t.
– Jūsų papuošalai – ryškūs ir įvairiaspalviai. Ar organinio stiklo spalvų spektras neriboja saviraiškos?
– Organinis stiklas būna pačių įvairiausių spalvų. Subtilesnių atspalvių galima išgauti stiklo plokštes klijuojant viena su kita – tada persimato kitas spalvos pustonis. Ornamentai, faktūros, kaip minėjau, kuriami formuojant gaminį, bet ne liejant spalvą.
– Juvelyrika jums yra labiau meno ar dizaino, o gal net mados dalykas?
– Esu menininkė, nuolat ieškanti tobulų formų. Kuriu papuošalus ir mažosios skulptūros objektus, plėtoju man aktualias estetines temas, mąstau, ar galėčiau pagaminti ne vieną, o keletą daiktų. Būtent tokius dalykus priskirčiau dizainui. Apie madą negalvoju – šie svarstymai yra vertintojo ar kliento reikalas. Iš tiesų kuriant man svarbiausia išreikšti save.
