Opera ir anoreksija

Šiuolaikiniams atlikėjams nebepakanka turėti gerą balsą, šalia dirigentų per atrankas sėdintys teatro režisieriai iš jų reikalauja dar kai ko

Mitas, kad operos solisto balsas tobulai gali sklisti tik iš drūto kūno, sugriautas – opera per pastaruosius 20 metų pasaulyje kardinaliai pasikeitė. Vietoj tarsi įkastų į žemę primadonų ir maestro teatrų scenose arijas traukia judrūs, vikrūs, jauni, į modelius panašūs solistai, o operos režisierius tapo visagaliu muzikos spektaklio kūrėju, galinčiu lemti, kad puikaus balso, bet nemokantis judėti scenoje dainininkas negaus vaidmens.

Operos gurmanai tyliai šnypščia, bet žiūrovų salėse atsirado naujos publikos, kuri užsuko čia dėl ryškios reklamos ar garsių dizainerių, sukūrusių kostiumus. Ji neseka natų iš atsineštų gaidų ar atminties, galbūt dar nėra buvusi nė viename operos spektaklyje, tačiau ar taps nuolatiniais operos lankytojais, priklausys nuo vaizdo – muzikos, veiksmo, scenografijos, kostiumų sintezės, – kurį išvys.

Kodėl operai prireikė „šviežio“ publikos kraujo? „Anksčiau opera buvo laikotarpio menas, visi jį išmanė, turėjo ir reiškė nuomonę: daužė langus ar trypė kojomis, jei nepatiko, o solistus garbino tarsi superherojus. Bėgant laikui opera sustabarėjo, tapo elitine ir jau nebebuvo savaime suprantama gyvenimo dalimi“, – sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kiekvienas teatras svajoja, kad buvusi operos gyvybė sugrįžtų: salės lūžtų nuo publikos, spektakliai būtų garsiai aptarinėjami į teatrą viliodami dar daugiau žmonių: melomanų, solistų gerbėjų ar tiesiog snobų.

Reikia pridurti, kad per pastaruosius 20 metų įvyko daug pasikeitimų ir apskritai pasaulio mene. Suklestėjus vizualiesiems menams, svarbiau tapo ne „būti“, o „atrodyti“, o tikroji realybė priartėjo prie kūrinio realybės. Tad ir vienu operos „gaivinimo“ būdų tapo realybės ir scenos laukų suartinimas. Taip operos spektaklyje atsirado režisierius, kuriam suteiktos vos ne beribės galios. „Jis atėjo tam, kad pasaulis operos scenoje pasikeistų“, – aiškina D. Ibelhauptaitė, teatro režisierė, pirmąją savo operą pastačiusi 1994 m.

Stovint, judant, gulint

Ir pasaulis scenoje ėmė sparčiai keistis. Ligi tol operoje svarbiausia buvo muzika, o solistui pakako turėti gerą balsą. Dabar dainininkams reikia ir gerų aktorinių sugebėjimų, mat režisieriaus valia opera tapo reginiu, muzikos spektakliu. Solistai buvo priversti išmokti traukti arijas ne tik patogiai atsistoję, bet ir judėdami (jei režisieriui reikia – ir gulėdami). Be to, dainininkai pastebimai sulyso, o kai kurių teatrų tarnybinėse patalpose įrengtos sporto salės ir saunos.

Taip, solistai jaučia žvėrišką spaudimą atitikti tam tikrą išvaizdos standartą, o režisierius – būtent tas žmogus, kuris šį spaudimą daro – nesigina D. Ibelhauptaitė. Tačiau ji mano, kad iš tiesų šį spaudimą daro laikotarpis: šiuolaikinės publikos jau nebeįtikinsi, kad apkūni 68 metų solistė – pagal siužetą – aštuoniolikmetė mergaitė.

Be abejo, sunkiausia buvo prisitaikyti operos solistams, kurių triumfo valanda buvo senojoje, dar nereformuotoje operoje, o jaunimas – jau visiškai kitoks. Jiems reikalavimas, kad kiekvienas pirštų galiukas, kiekvienas kūno plaukelis „vaidintų“, atrodo savaime suprantamas.
Edgaras Montvidas – naujosios operos solistų kartos atstovas: jaunas, puikiai atrodantis, be galo artistiškas. „Laikai, kai dainininkas scenoje daugių daugiausia sugebėdavo pakelti dešiniąją ar kairiąją ranką, o kostiumų dailininkas sukdavo galvą, kiek metrų medžiagos prireiks masyviam solisto kūnui apvynioti, jau praėjo. Scenoje tenka daug judėti, atlikti įvairius triukus, užduotys tikrai labai įvairios, statikos nebeliko, – pastebi jis. – Šių laikų operos iššūkis – tiesioginės transliacijos kino teatruose, viešosiose erdvėse DVD įrašai, tad suprantama, jog didesnį pasisekimą turės gražiai atrodantis, puikiai vaidinantis ir dainuojantis atlikėjas. O režisieriai turi vis svaresnį balsą – vis dažniau sėdi perklausose kartu su dirigentais ir ieško jiems reikiamo tipažo.“

(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Neteko vaidmens dėl svorio

Tačiau ar neperlenkiama lazda su spaudimu būti young, sexy and beautiful, ar netaps operoje svarbesnė manekeniška išvaizda nei solisto muzikiniai sugebėjimai? „Nesu sutikusi nė vieno nusibadavusio, kuris scenoje nugriūtų iš alkio“, – nusijuokia D. Ibelhauptaitė, bet tuoj pat primena „mūsų laikotarpio istoriją“ apie žinomą sopraną Deborah Voigt, kuri turėjo kontraktą „Covent Gardene“ dainuoti Richardą Wagnerį, bet jį prarado, nes teatras pasirinko režisieriaus koncepciją, kurioje nebuvo vietos itin apvalių formų dainininkei. Kilo skandalas (tiesa, E. Montvidas mano, kad tai buvo gerai suorganizuota savireklama), po kurio D. Voigt kokiems metams dingo, tada su triumfu grįžo į sceną praradusi gal pusę savo svorio. Pasirodo, ji pasidarė skrandžio suveržimo operaciją. „D. Voigt ir toliau nėra manekenė, bet jau gali scenoje daryti ką nori“, – pastebi D. Ibelhauptaitė, girdėjusi D. Voigt „Metropolitan Opera“ Niujorke.

Spaudimą būti liauna it nendrelė jaučia ir gerokai lieknesnės dainininkės. Lietuvių mecosopranui, 33 metų Jovitai Vaškevičiūtei, nors ir neteko susidurti su kategoriškais režisierių reikalavimais numesti svorio, ji neseniai sulaukė skambučio su pasiūlymu dalyvauti viename pastatyme ir klausimo, ar nepriaugo svorio, nes režisierius labai kreipiąs dėmesį į atlikėjo figūrą.

„Gyvenime turėjau daug dirbti su savimi, kad numesčiau nereikalingo svorio. Išbandyta ne viena ir ne penkios dietos – prieš daug metų pavyko atsikratyti apie 20 kilogramų, – prisimena solistė. – Tai dariau ne tik dėl sveikatos, bet ir suvokdama, kad turėdama daug antsvorio negalėsiu atlikti tam tikrų partijų.“

Šiuolaikiniai pastatymai iš atlikėjo reikalauja labai daug, ir tai J. Vaškevičiūtei atrodo normalu, bet jai kolegų pasakojimai, kad kai kur vaidmens gali ir negauti, jei sversi dviem kilogramais daugiau, skamba absurdiškai. Bet dainininkė taip pat supranta, kad – šiurpk nešiurpęs – grožio kulto neįveiksi ir turi rinktis: ar nori būti reikalingas šiuolaikiniame mene, ar ne, nes į nugarą kvėpuoja tūkstančiai tokių kaip tu, ir geresnių.

Talento ir gero agento

E. Montvidas dar sako, kad vyrams atlikėjams didelis privalumas – ūgis. Esą aukštas lieknas tenoras, kuriam nereikia avėti aukštakulnių, kad būtų aukštesnis už sopraną, – tikra atgaiva režisieriams. „Bet vis dėlto pagrindinis kriterijus yra balsas, muzikalumas, muzikos pajauta, artistinė intuicija, o jei dar esi protingas ir geros fizinės formos – tuomet turi visą reikiamą komplektą, prie kurio tereikia labai gero agento, kad sugebėtum įveikti šią beprotiškai didelę konkurenciją operos pasaulyje“, – šypsenėle elektroninį laišką baigia iš Vienos į Londoną skubąs E. Montvidas.

Kiek ir kokių papildomų kasdienių pastangų, be vokalo repeticijų, reikalauja noras būti pasirengus bet kada atlikti sudėtingiausius vaidmenis (sporto salė, kitokios pratybos ar grožio procedūros)? Į šį klausimą operos solistė Asmik Grigorian atsakinėja neseniai grįžusi iš Vengrijos ir Vokietijos. „Norint „atlikti“ vaidmenį reikia labai daug – vokalo pamokų, gero miego, gero kepsnio, sporto salės, baseino, pirties, grožio procedūrų, masažo, kokybiškų atostogų, gerų emocijų, šviesos ir laimės. Bet norint prikelti vaidmenį gyvenimui reikia gerokai mažiau: tiesiog labai norėti viso to, ko niekada neturėsi. Ir keleto brangių žmonių, dėl kurių būtų verta norėti“, – kalba ji. Panašu, kad turi galvoje lemtingąjį, paslaptingąjį charizmatiškąjį asmenybės žavesį ir jo „receptūrą“?

Maestro Luciano Pavarotti buvo savo laikotarpio produktas, spektakliuose dainuodavęs pasirinkęs „savo“ maršrutą: padainuosiu, paeisiu tris žingsnius, atsisėsiu. Pastaraisiais metais žmonės ėjo klausyti Pavarotti (o ne žiūrėti jo vaidmens spektaklyje), o režisieriai sprendė, kur jam atsisėsti. Tai papasakojusią D. Ibelhauptaitę provokuoju: ačiū Dievui, kad maestro laiku iškeliavo anapilin, nes būtų ilgainiui nebegavęs vaidmenų? Režisierė atšauna: „Ačiū Dievui, kad jis buvo. Nes buvo pirmasis, tapęs superžvaigžde, išpopuliarinęs operą dainuodamas stadionuose, labdaros koncertuose su popžvaigždėmis. Tai, kad daugybė italų žino ir gali dainuoti „Nessun Dorma“ iš Giacomo Puccini operos „Turandot“, – jo nuopelnas.“

Ir tai reiškia, kad balsas šiame greičio, vaizdų ir spalvų pasaulyje vis dar yra svarbiausias, o visa kita – tik paskui.