Po ilgos pertraukos Eurolygos čempionas nepasikeitė du sezonus iš eilės. Pirėjo „Olympiacos“, nors jame nebuvo daug garsių vardų, vėl įrodė, kad yra stipriausias Senojo žemyno klubas.
Dvi didžiausios graikų komandos pergalės buvo iškovotos tada, kai į „Olympiacos“ kiemą atėjo sunkūs laikai. Iki 2011 m. Pirėjo klubas buvo viena iš tų organizacijų, kurių biudžetai kartais būdavo sunkiai suvokiami ir kurios į savo gretas kviesdavosi ryškiausias Europos krepšinio žvaigždes. Tačiau didžiausias dešimtmečio pasiekimas buvo iškovota teisė keliauti į finalą 2010 m., kuriame beviltiškai buvo nusileista „Barcelonai“.
„Olympiacos“ žaidė tokie žaidėjai kaip Marcas Jacksonas, Joshas Childressas, Linas Kleiza ir Arvydas Macijauskas. Krepšininkai, kurių algos buvo didžiausios visoje Eurolygoje. Tačiau 2011 m. vasarą klubo biudžetas buvo sumažintas daugiau nei per pusę ir komandą paliko dauguma ankstesnių lyderių.
Tačiau „Olympiacos“ liko du žmonės – vyriausiasis treneris Dušanas Ivkovičius ir gynėjas Vassilis Spanoulis. Žmonės, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, tapo kertinėmis figūromis kuriant naująjį „Olympiacos“. Klubą be skambių pavardžių, nepriskiriamą prie sezono favoritų, tačiau vis dėlto dukart Eurolygos čempioną.
Aplink V.Spanoulį buvo suburta jauna ir ambicinga komanda, iš kurios dividendų buvo tikimasi ateityje. Tačiau ta ateitis atėjo daug greičiau, nei tikėjosi patys „Olympiacos“ vadovai ir klubo sirgaliai. Krepšinio profesoriaus D. Ivkovičiaus į tvirtą kumštį sujungti žaidėjai du kartus iš eilės nušluostė nosis favoritams, kuriuose knibždėte knibždėjo žvaigždžių.
Kai pernai per paskutinę neeilinio grožio bei įtampos finalo sekundę Georgio Printezio specifinis metimas viena ranka buvo taiklus, taip nužudė rusišką tanką Maskvos CSKA ir „raudonai balti“ po penkiolikos metų pertraukos kėlė taurę sau virš galvų, daug kas manė, kad tai tėra atsitiktinumas. Neva niekas graikų rimtai nevertino, todėl tiesiog skaudžiai nudegė pirštus ir ateityje tokių nesusipratimų nebebus.
Kai vasarą klubą paliko strategas D. Ivkovičius, o žaidėjų rinkoje Graikijos klubo vadovai buvo tik statistai, kai kitos komandos aktyviai rinkosi naujus žaidėjus, atrodė, kad pergalingo triumfo Pirėjuje nebebus.
Šio sezono pradžioje „Olympiacos“ buksavo (prisiminkime pralaimėjimą namie 18 taškų skirtumu Kauno „Žalgiriui“), visiems atrodė, kad graikų žygio Europoje finišas bus šešioliktuko etapas. Tačiau D. Ivkovičių pakeitęs treneris Georgias Bartzokas išsaugojo komandos veidą. Sudėtis iš esmės liko ta pati (skandalingai komandą palikusį Joey Dorsey pakeitė Joshas Powellas), todėl „Olympiacos“ vėl žaidė savo tradicinį gynyba ir nepalaužiama valia paremtą krepšinį.
Tokio žaidimo stiliaus triumfo apogėjus buvo pusfinalio mačas su tuo pačiu CSKA. Rusai, per vasarą savo gretas sustiprinę pernai Eurolygoje spindėjusiu Sonny Weemsu bei Aaronu Jacksonu, buvo kupini keršto troškimo. Tačiau „Olympiacos“ Ettore’s Messinos auklėtinius supančiojo taip, lyg kiekvienam CSKA krepšininkui būtų buvę uždėti antrankiai. Per rungtynes Rusijos sporto pasididžiavimu tituluojamas klubas tesukrapštė 52 taškus ir vėl liko be čempiono titulo.
Finale, net ir atsilikdami 17 taškų po pirmo kėlinio, graikai sukaupė paskutines jėgas, V. Spanoulis pataikė tris tritaškius iš eilės ir po „Olympiacos“ kojomis krito karališkasis Madrido „Real“ klubas.
Dar viena staigmena? Sutapimų pasaulyje būna retai, todėl galima konstatuoti, kad „Olympiacos“ komanda yra naujo tipo nugalėtoja. Nežaidžia ypač gražaus žaidimo, puikiai supranta vienas kitą ir, svarbiausia, atiduoda visas jėgas aikštėje.
Ar čempionišką žygį graikai gali pakartoti ir kitais metais? Jei po šio sezono jaunieji talentai – Kostas Papanikolaou ar Kostas Sloukas – nesusivilios tikrai į jų agentų pašto dėžutes ateinančiais kitų klubų pasiūlymais, o prie komandos vairo liks D. Ivkovičiaus produktą puikiai išplėtojęs G. Bartzokas, „Olympiacos“ tikrai gali pakartoti legendinės Splito „Jugoplastikos“ 1989–1991 m. rezultatą ir į stipriausio klubinio Europos krepšinio turnyro viršūnę lipti trečią kartą. Graikai tikrai verti Europos Olimpo.
