Kelias, kurį buvo galima iškloti centimetro storio brangiausių didžiųjų eršketų ikrų sluoksniu. Vienos žaidynės, kainavusios brangiau nei visos 21-os iki tol vykusios kartu sudėjus. Tai – vasario 6–23 d. pasaulio dėmesį prikaustysianti Sočio žiemos olimpiada.
Vakaruose šios žaidynės vadinamos cinišku Vladimiro Putino Rusijos triumfu. Triumfu prieš skaidrumą, nuosaikų ekonominių išteklių naudojimą ir elementarų sveiką protą. „Rusijos protu nesuvoksi“, – mėgsta sakyti patys rusai. Pridėjus šalį matomais, pusiau matomais ir visai nematomais čiuptuvais apraizgiusį korupcinį režimą, šį nesuvokimą tenka kelti kvadratu, o gal ir visu kubu.
Kol vakariečiai kraipo galvas, narstydami beprasmišku galybės demonstravimu atskiestą rusišką korupcijos rebusą, jiems pro akis prasprūsta proziškesnė ekonominė ir sportinė tema. Konkrečiau – faktas, kad didžiuosius sporto renginius, kaip olimpines žaidynes ar pasaulio futbolo čempionatus, be didesnių nesklandumų gali surengti dvi sąlygas tenkinančios šalys. Pirmoji – dujų ir naftos rezervuarų po žeme koncentracija. Antroji – atsitiktiniai ir neįpareigojantys santykiai su demokratija (dar geriau – išvis jokių).
Sudėję abi šias sąlygas, rimtų nesklandumų mato tik keistomis „žmogaus teisių“, „korupcijos“ ir „demokratinių principų“ sąvokomis žongliruojantys vakariečiai. Didžiuosius sporto renginius organizuojantiems režimams, turtingiems gamtos išteklių, visa jų kritika ir protestai – nė motais. Kodėl? Nes vakariečiai neturi pasirinkimo. Šie patys taip išpūtė sporto renginių kainų burbulą, kad vienintelis šansas išvengti sprogimo – juos parduoti rusų oligarchams ar arabų šeichams. Tik jie pastaruoju metu gali sau leisti milijardus kainuojantį kelių savaičių trukmės vakarėlį, kuris patiems vakariečiams garantuotų ilgas ir galbūt nepakeliamas finansines pagirias.
Žinginė, risčia, šuoliai…
Olimpinių žaidynių organizavimo išlaidų kaitą galima iliustruoti žirgų žingsniais. 1896 m. savo istoriją pradėjusios skaičiuoti moderniosios olimpinės žaidynės iš pradžių ėjo žingine. Tas pats galiojo ir žiemos olimpiadoms, kurios pirmą kartą surengtos 1924 m. Tiesą sakant, jos tradiciškai net buvo pigesnės dėl mažesnio sporto šakų ir dalyvių skaičiaus.
Pirmosios po Antrojo pasaulinio karo 1948 m. Londono olimpinės žaidynės taip pat buvo palyginti pigios. Tiesa, karo išvargintai Jungtinei Karalystei net 730 tūkst. (dabartiniu kursu – apie 20 mln.) svarų sterlingų buvo per didelė našta, bet padėtį išgelbėjo privatūs rėmėjai ir su savo maistu atkeliavę sportininkai…
Pasauliui atsigaunant po karo, žinginė gana greitai virto risčia, po to dar greičiau – pusšuoliu, galiausiai olimpinių žaidynių organizavimo išlaidų kreivė į viršų šovė šuoliais.
Tai viena tendencija. Kita – išlaidų didėjimas artėjant pačioms žaidynėms. Paprastai visos olimpiadų sostinės, teikdamos paraiškas Tarptautiniam olimpiniam komitetui (TOK), nurodo vienus skaičius, bet, kai galų gale buhalteriai surašo visas sąskaitas, paaiškėja, kad kaina išaugo bent trigubai. Tokį pradinės ir galutinės olimpiadų kainų vidutinį skirtumą apskaičiavo Oksfordo universiteto Saïdo verslo mokyklos atstovas Bentas Flyvbjergas, tyrinėjęs 1960–2012 m. žaidynes.
Sočio olimpiados organizatoriai sugebėjo „pagerinti“ ir šiuos skaičius. Turbūt nereikia kartoti, kad 22-osios žiemos žaidynės bus brangiausios per visą istoriją (skaičiuojant ir vasaros žaidynes), o planuotos išlaidos išaugo net penkis (!) kartus. 2007 m., kai Juodosios jūros kurortas pasirinktas olimpiados sostine, bendra išlaidų sąmata sudarė maždaug 10 mlrd. JAV dolerių. Dabar visur minimos 51 mlrd. dolerių išlaidos gali būti ir negalutinės, turint omenyje padidėjusius saugumo iššūkius dėl savižudžių teroristų susisprogdinimų Volgograde.
Vien 50 km ilgio kelias ir geležinkelio linija iš Adlerio (ten įsikūręs oro uostas) į Krasnaja Polianos kalnų kurortą kainavo 8,7 mlrd. dolerių – gerokai daugiau, nei iš viso išleido Vankuverio žiemos žaidynių organizatoriai. Kaip rašė rusiškasis žurnalas „Esquire“, už tokias lėšas buvo galima nutiesti minėtąjį juodųjų ikrų kelią.
Žinoma, Sočio žaidynių kainą kosmine pavertė V. Putino režimo noro pasipuikuoti ir korupcijos simbiozė, bet tai nekeičia bendros tendencijos – olimpiadų (ar pasaulio futbolo čempionatų) organizavimo išlaidos toliau kyla į himalajines aukštumas. Blogiausia, kad prieš tokius didžiulius renginius rašomos galimybių studijos nuolat žada didžiulę ekonominę grąžą. Bet, kaip rodo praktika, „pelningos“ olimpinės žaidynės – vis retesnis reiškinys, nes daugelis išankstinių prognozių sprogsta greičiau nei pavasariniai žiedai.
Skausmingos patirtys
Pažaduose – aukso kalnai, realybėje – ašarų pakalnės. Ypač ryškiai su šia tiesa susidūrė 1976 m. vasaros žaidynių sostinė Monrealis. Galutinė olimpiados sąskaita pasiekė tais laikais labai solidžius 1,2 mlrd. dolerių, o vienas didžiausių Kanados miestų ilgam įklimpo į skolas. Olimpinis stadionas net pramintas „Didžiąja skola“ (Big Owe), o paskutines skolas už olimpiadą Monrealis padengė tik 2006 m. – praėjus 30 metų nuo brangios, bet prognozuotų dividendų neatnešusios sporto fiestos.
Kitas niūrus pavyzdys – 2004 m. Atėnų žaidynės. Jos tapo tuo metu brangiausiomis istorijoje (15 mlrd. dolerių), o sąskaitą daugiausia išpūtė po Rugsėjo 11-osios padidėjusios saugumo išlaidos. Dar liūdniau, kad daugelis stadionų, kuriuos graikai taip desperatiškai statė paskutiniais mėnesiais prieš žaidynes, vėliau tapo niekam nereikalinga ir brangiai išlaikoma našta. Šalies ūkį turėjusi paskatinti olimpiada tapo viena iš vėliau Graikiją ištikusio ekonominio kracho priežasčių.
Atėnų žaidynes apskritai galima laikyti nuostolingiausiomis per visą istoriją. Nors nėra tikslių duomenų, manoma, kad geriausiu atveju per kelias 2004 m. vasaros savaites Graikija atgavo tik pusę (maždaug 7–8 mlrd.) investuotų lėšų. Šalis taip ir nesulaukė žadėto turistų antplūdžio, o daugelio didžiulių viešbučių tinklų pajamos išplaukė į kitas valstybes. Nemažai graikų iki šiol jaučiasi apgauti ir kalba apie tai, kaip „valstybė leido pinigus, kurių neturėjo žaidynėms, kurių nereikėjo“.
Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad ne visos patirtys – vien niūrios. Išskirtinis atvejis – Pekinas. 2008 m. olimpiada tapo Kinijos, kaip didžiosios jėgos, prisistatymu pasaulio visuomenei. Dabar jau galima teigti, kad daugeliu aspektų tai buvo sėkminga. Nors žaidydėms išleista daugiau nei 40 mlrd. dolerių, daugelis šių investicijų plaukė ten, kur reikėjo. Kinijos sostinėje, skirtingai nei Atėnuose, pagal paskirtį toliau veikia beveik visi olimpiniai stadionai, į infrastruktūrą bet kuriuo atveju būtų buvę investuojama, nors turbūt ne taip daug ir sparčiai.
Šį aspektą – indėlį į miesto arterijų atnaujinimą – išskyrė ir Londono olimpiados organizatoriai. Olimpiniai projektai padėjo atgaivinti iki tol pusiau merdėjusią miesto dalį. Panašiais žodžiais „olimpijardines“ (rusų sugalvotas „piniginis“ vienetas) Sočio statybas gynė ir buvęs TOK prezidentas Jacques’as Rogge’as: „Pačiai olimpiadai buvo visai nebūtina tiesti kelius ir geležinkelius. Valdžia nusprendė investuoti į projektus, kurių naudą jus visa vietos gyventojų karta.“
Dar apie turistus
Olimpinių žaidynių ir pasaulio futbolo čempionatų investicijų gražą nagrinėję „Holy Cross“ universiteto ekspertai Robertas Baumannas ir Victoras Mathesonas įrodė, kad didžiųjų sporto renginių organizatorių investicijos davė abejotinų rezultatų. Remiantis jų tyrimu, sporto fiestas surengusios valstybės dar kelerius metus jausdavo ekonomines pagirias: jose buvo didesnis nedarbas, lėčiau augo bendrasis vidaus produktas ir eksportas, palyginti su žaidynių atsisakiusiomis (panašios ekonominės sąrangos) valstybėmis.
Įdomiausia, kad olimpiados paprastai net nesulaukia labiausiai išankstines prognozes pagražinančio turistų antplūdžio. Tas pats galiojo Atėnams, Pekinui ir Londonui. Asociacija „Ukinbound“ po 2012 m. žaidynių paskelbė, kad 90 proc. į turizmą orientuotų verslų Londone per žaidynes patyrė nuostolių, palyginti su tuo pačiu 2011-ųjų laikotarpiu.
„Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad globalių sporto renginių organizavimas valstybei atneša didelę naudą, bet realūs duomenys rodo ką kita. Kaip rašė Samuelis Johnsonas, antroji santuoka „atspindi vilties pergalę prieš patirtį“. Tas pats galioja ir šalims varžantis dėl teisės organizuoti jaudinančius, bet ekonomiškai abejotinus renginius“, – konstatavo R. Baumannas ir V. Mathesonas.
Olimpinės žaidynės ar pasaulio čempionatai yra didelė, brangi, smagi ir daug nuostabių emocijų dovanojanti, bet retai atsiperkanti fiesta. Todėl nereikia stebėtis matant taip įnirtingai protestuojančius Brazilijos gyventojus. Jei TOK ir (ypač) FIFA negali sumažinti apetito, lieka vienas logiškas variantas – ieškoti naftos, dujų ir režimų, kur piliečių nuomonė nepatenka į esminių visuomenės kūrimo principų trejetuką.
