Austrės Olerone – ir verslas, ir pomėgis.
Didžiausia Atlanto vandenyne esanti Prancūzijos sala – Ile d’Oleron (liet. Olerono sala) – mėgstama poilsiautojų iš Prancūzijos ir svetur. Tai sala, kurioje laikrodis nėra svarbiausias dalykas sprendžiant, ką nuveikti ir kur apsilankyti. Čia kiekvienas gyvena mažos juodos knygutės – potvynių ir atoslūgių kalendoriaus – ritmu.
Potvyniai ir atoslūgiai – kasdieniai reiškiniai, neįprasti mūsų akiai ir verčiantys iš naujo apmąstyti žmonių įsivaizdavimą, kad jie sugeba viską kontroliuoti. Olerone niekam nekyla klausimas, kas čia valdo gyvenimus . Juk vandens lygiui pakilus į 6-7 metrų aukštį bei apsėmus saloje esančius paplūdimius ir mažesnius keliukus, nori nenori teks prisitaikyti patiems. Susigyvenimo su vandenynu meną čia demonstruoja daug metų tokiu ritmu gyvenantys vietiniai, savo dienas planuojantys pagal kartais itin smarkius potvynius ir atoslūgius.
Olerono salos gyventojai gyvena ne tik vandenyno ritmu, bet ir iš jo malonės. Pagrindiniai salos verslai – turizmas ir jūros gėrybės. Čia senos austrių ir midijų auginimo tradicijos, populiari žūklė, o taip pat atoslūgio metu iš paplūdimiuose susikaupusio dumblo kapstomi moliuskai, gaudomi krabai.
Pakrantės nusėtos midijų kolonijų.
Visgi austrės – pagrindinis salos verslas. 170kv. km. ploto teritorijoje per metus užauginama apie 35 tūkst. tonų šių gurmanų vertinamų skanėstų. Jų auginimo ypatumus galima apžiūrėti atoslūgio metu, kai specialiai tam skirtuose grioviuose nuslūgsta vanduo ir pasimato tinkliniai maišai, pilnutėliai jaunų austrių. Netingint galima paieškoti ir laukinių austrių, natūraliai užaugusių vandenyne – tik patartina su savimi turėti kirvuką, mat jos itin stipriai prisitvirtina prie dugne esančių akmenų ar medinių pastolių, ir atskirti jas plikomis rankomis – bergždžias reikalas.
Atoslūgių metu atsiskleidžia ir kitas salos verslas – midijų auginimas. Šios auginamos tiesiog vandenyne, kelių metrų gylyje pririšant tinklus su mažytėmis midijomis, kurioms augant susidaro ilgiausi juodų, žvilgančių kriauklių „karoliai“, potvynio metu pasislepiantys vandenyje.
Kadangi vandenyno judėjimas dažnai paverčia paplūdimius nepasiekiamais arba tikromis dumblo karalystėmis, saloje gerai išplėtota dviračių infrastruktūra, populiarus jodinėjimas žirgais. Mažoje salos teritorijoje – daugiau kaip trisdešimt žirgynų, o sezono metu jodinėjimo pamokas tenka užsisakyti gerokai iš anksto. Kiti poilsiautojų užsiėmimai – lankymasis jūros gėrybių restoranuose, tradiciniuose turguose bei plaukiojimas jachtomis. Šias įdomu stebėti ateinant atoslūgiui – vienos po kitos jos pasiekia dugną ir švelniai prigula ant šonų.
Bojardvilis – vienas pagrindinių salos miestelių, kuriame švartuojasi įvairios paskirties laivai.
Žūklės mėgėjams saloje taip pat nebus nuobodu. Tai – ne tik verslas, bet ir vienas mėgstamiausių vietinių bei turistų užsiėmimų. Čia taipogi tenka derintis prie vandenyno, tačiau draugiški salos gyventojai mielai dalinasi žvejybos paslaptimis ir negaili pagautų vilkešerių, jūrinių liežuvių ar net egzotiškųjų rajų.
Tokiais užsiėmimais ir laikrodžiui nepavaldžiu laisvalaikiu Oleronas pritraukia turistus net iš tolimų šalių. O miestų išvarginti prancūzai čia labiausiai vertina išlaikytą laukinės gamtos jausmą, nedingstantį net ir vasaros mėnesiais, kai saloje apsistojusių žmonių skaičius išauga nuo aštuonių iki šešiolikos kartų. Kitas Olerono privalumas – itin palankus klimatas. Čia per metus būna apytiksliai 2200 saulėtų valandų, iš kur kilęs ir neoficialus salos pavadinimas – „Apšviestoji”.
