Vienas protestuotojų taikinių – „kraugeriai bankininkai“.
2011 metai atmintyje įsirėš kaip netikėtų pokyčių ir ekonominių negandų metai. Perversmai, skambiai pavadinti „arabiškuoju pavasariu“, nustebino ne vieną socialinių procesų stebėtoją. Dešimtmečius geležinę diktatorių valią kentę žmonės galiausiai susivienijo ir nusimetė juos slėgusį jungą. Panašu, kad šių procesų atgarsiai nuvilnijo per Atlantą ir atsimušė į JAV krantus. Jau kelis mėnesius įvairiose Jungtinių Valstijų vietose žmonės buriasi į grupes, kad pasakytų „ne“ susidariusiai situacijai. Judėjimas, pasivadinęs „Okupuokime Volstrytą“, suvienijo įvairius žmones, norinčius, kad į problemas būtų pradėta reaguoti dabar.
JAV finansų šventykla – Volstrytas – buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Nuo pasaulinės finansų krizės pradžios Jungtinių Valstijų gyventojai matė, kaip milžiniškos sumos skiriamos bankrutuojantiems bankams gelbėti. Alyvos į ugnį įpylė ir Kongresas, nustatęs, kad bankai, o tiksliau – jų vadovai, sąmoningai dalijo vadinamąsias antrarūšes paskolas.
Tie patys bankininkai „Lehman Brothers“ griūties išvakarėse, puikiai žinodami apie artėjančią finansų apokalipsę, už nemenkas sumas pardavė vertybinius popierius, kurie praėjus keliolikai valandų neteko didžiosios dalies savo vertės. Ko gero, viskas būtų baigęsi tik finansininkų kivirču, jei tokie veiksmai nebūtų sužlugdę pensijų fondų bei sukėlę ekonomikos nuosmukį pasaulyje.
Protestuojantys amerikiečiai dažnai save vadina 99%. Jų teigimu, Jungtines Valstijas šiuo metu valdo 1% turtingiausiųjų, kurių rankose sutelkta didžioji dalis šalies turto. Nors tokie pasisakymai vertinami kaip spekuliatyvūs išvedžiojimai, kai kurie statistiniai rodikliai iš tiesų rodo stebėtiną nelygybę.
JAV bendrovių generaliniai direktoriai uždirba vidutiniškai 475 kartus daugiau nei statistinis amerikietis. Tuo tarpu iš JAV kapitalizmo pagrindų mokęsi vokiečiai ir japonai uždirba „tik“ 12 kartų daugiau nei statistinis minėtų šalių pilietis. JAV piliečiai susiduria su didžiausia finansine nelygybe visame išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje.
Žinoma, statistiką gali iškeipti tai, kad JAV yra labai didelė stambiausių pasaulio įmonių koncentracija, tačiau eilinis nepritekliaus slegiamas pilietis retai kada linkęs racionaliai vertinti statistiką. Tačiau net ir vertinant bendrą turtinę nelygybę JAV demonstruoja prastus rezultatus. Remiantis GINI indeksu, kuris parodo lėšų pasiskirstymą tarp tam tikros šalies gyventojų, Jungtinių Valstijų piliečiai susiduria su tokia pat nelygybe, kaip Senegalo ar Ugandos gyventojai. Lietuva šiame sąraše Ameriką lenkia bene 20 pozicijų.
Vis dėlto bankininkų godumas ir išpūstos įmonių vadovų algos nebuvo paslaptis ir iki 2007–ųjų, tačiau tuomet niekas neprotestavo. Panašu, kad „Okupuokime Volstrytą“ paskatino ne tik finansinė nelygybė.
Vis dėlto bankininkų godumas ir išpūstos įmonių vadovų algos nebuvo paslaptis ir iki 2007–ųjų, tačiau tuomet niekas neprotestavo. Panašu, kad „Okupuokime Volstrytą“ paskatino ne tik finansinė nelygybė. Praeitą savaitę JAV Federalinis rezervų bankas išplatino ataskaitą, kurioje pripažįstama, kad dabartinė situacija yra kur kas rimtesnė nei buvo manyta, o aukštas nedarbo lygis laikysis dar ne vienerius metus.
Paradoksalu, tačiau dar 2011 pradžioje buvo kalbama, kad JAV finansiniai rodikliai pasiekė ikikrizinį lygį, o gerų rezultatų pasiekta samdant 7 milijonais mažiau darbuotojų. 9 proc. siekiantis nedarbo lygis kažin ar nustebintų Lietuvos gyventoją, tačiau galingiausios pasaulio šalies piliečiams sunku suprasti, kodėl šalis, galinti sau leisti du karus, nesugeba sukurti naujų darbo vietų. Dar daugiau, dažnas Amerikos verslo gigantas gamybą iškelia į Kiniją ar Indiją, taip siekdamas atpiginti gamybą.
Ekonomistai nesutaria dėl aiškaus tiesioginių užsienio investicijų ir nedarbo lygio ryšio, tačiau JAV gyventojai, kurių ketvirtadalis dar prieš 30 metų dirbo pramonės sektoriuje, nesugebėdami pakeisti kvalifikacijos, lieka darbo rinkos užribyje. Verta paminėti, kad 53 proc. protestuotojų neturi darbo vietos.
Nusivylę ir nepajėgūs susirasti darbo amerikiečiai susirūpino ir, jų manymu, neadekvačia mokesčių sistema. Ronaldo Reagano valdymo metu buvo nuspręsta saugoti JAV vidaus rinką ir verslui suteikti mokesčių lengvatas. Tačiau ne veltui sakoma, kad gerais norais grįstas ir kelias į pragarą. Šiuo metu didžiausios JAV naftos kompanijos, uždirbančios milijardinius pelnus, kasmet sulaukia keliolikos milijonų dolerių dotacijų pavidalu. Tuo tarpu eilinis amerikietis privalo mokėti standartinius mokesčius be jokių papildomų lengvatų.
Kaip pastebėjo garsus verslininkas ir JAV mokesčių sistemos kritikas Warrenas Buffettas, pernai jis sumokėjo beveik 18 proc. pajamų mokesčio – mažiau nei bet kuris jo darbuotojas. Todėl visai nekeista, kad beveik 70 proc. „Okupuokime Volstrytą“ narių priklauso žemesniajai vidurinei klasei, mokančiai didžiausius mokesčius.
Panašu, kad net politikai nespėjo „pagauti“ visuomenės nuotaikų. Vis daugiau amerikiečių trokšta greitų reformų, kurios sugrąžintų Jungtinėms Valstijoms iki tol buvusią galybę, tačiau nusivylę daug žadėjusia prezidento Baracko Obamos kadencija gyventojai apskritai prarado tikėjimą politikais. Mesijo įvaizdį susikūręs B. Obama žadėjo panaikinti Volstryto įtaką ir uždėti apynasrį begėdiškam išlaidavimui, tačiau du dabartinio prezidento paskirti įtakingiausi ekonomikos formuotojai Vašingtone yra smarkiai susiję su finansų sektoriumi.
Dabartinis JAV iždo sekretorius Timothy Geithneris laikomas atsakingu dėl bankų krizės pagilinimo vardan privačių asmenų, tuo tarpu Federalinio rezervų banko vadovas Benas Bernanke finansų krizės metu tvirtino, kad tai tik laikini nesklandumai, kurie bus pašalinti artimiausiu metu.
235 metai JAV istorijos žadėjo amerikietiškosios svajonės išsipildymą, tačiau panašu, kad svajonė virto košmaru.
Niekam ne paslaptis, kad vien per pirmus 3 šių metų mėnesius JAV finansinio sektoriaus atstovai lobizmui išleido 30 milijonų dolerių – keliskart daugiau nei bet kurio kito sektoriaus atstovai.
Net 70 proc. „Okupuokime Volstrytą“ dalyvių yra jaunesni nei 45 metų, o 61 proc. šių jaunų žmonių turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau negali susirasti darbo ir grąžinti mokesčiui už studijas paimtų paskolų. Vis dažniau pasigirsta teigiančių, kad ši amerikiečių karta bus pirmoji, gyvenanti skurdžiau nei jų tėvai.
235 metai JAV istorijos žadėjo amerikietiškosios svajonės išsipildymą, tačiau panašu, kad svajonė virto košmaru. „Okupuokime Volstrytą“ galima laikyti socialinių ir ekonominių pokyčių Jungtinėse Valstijose išraiška: socialinių tinklų įžiebtą judėjimą palaiko trečdalis visų JAV gyventojų, jis nepriklauso jokiai politinei partijai ir yra puikus interneto įtakos augimo ir ideologijų įtakos mažėjimo pavyzdys. Amerikos veidas keičiasi, o tai, kaip bus susidorota su pasaulį purtančia krize, parodys, ar tame veide matysime įprastą plačią šypseną, ar nostalgiją ir liūdesį.
