S. Johnsonas.
„Okupuokime Volstrytą“ judėjimo dalyviai teisingai tvirtina, kad stambių bankų vykdytas būsto paskolų išdavimas, sudėjimas į vieną krūvą ir išvestinių finansinių priemonių kūrimas nebuvo tinkamai ištirtas, o juk tokie veiksmai sukėlė finansų krizę ir panaikino daugiau nei aštuonis milijonus darbo vietų.
Tačiau Niujorko generalinio prokuroro Erico Schneidermano ir kitų žmonių pastangomis Jungtinėse Valstijose prasidėjo rimtos diskusijos apie neteisminį susitarimą tarp generalinių prokurorų ir garsių finansų firmų dėl būsto paskolų.
Kalbos tarp pareigūnų, Baracko Obamos administracijos ir bankų daugiausia sukasi apie piktnaudžiavimą tvarkant paskolas, atimant būstą ir iškeldinant gyventojus. Tačiau bankai kaltinami ir nelegalia veikla – skatinimu žmones skolintis, pavyzdžiui, meluojant jiems apie palūkanų normas, kurias teks mokėti, tuo pat metu klaidingai pristatant būsto paskolomis padengtus vertybinius popierius investuotojams.
Jeigu paaiškės, kad šie kaltinimai teisingi, bankų vadovai gali baimintis, kad civiliniuose ieškiniuose butų atskleisti įrodymai, kurie vėliau būtų naudojami kriminalinėse bylose. Tokiu atveju jie stengtųsi pasiekti – ką jie dabar ir daro, – kad įrodymai niekada neišvystų teismo salės.
Neteisminių susitarimų dydis ir struktūra turėtų priklausyti nuo žalos, kurią sukėlė įtariamo elgesio modelis. Daugelis amerikiečių dabar yra pernelyg įsiskolinę. Manoma, kad apie 10 milijonų būsto paskolų yra „po vandeniu“ – įkeistas būstas vertas mažiau nei paskola. Be to, pagrindinėse rinkose JAV, prabėgus ketveriems metams nuo būsto rinkos krizės pradžios, kainos vis dar smunka.
Daugelis amerikiečių dabar yra pernelyg įsiskolinę. Manoma, kad apie 10 milijonų būsto paskolų yra „po vandeniu“ – įkeistas būstas vertas mažiau nei paskola.
Jeigu tai būtų paskolos verslui, skolintojai svarstytų jas restruktūrizuoti – ištęsti mokėjimų grafiką ir sumažinti pagrindinę paskolos dalį. Tačiau JAV būsto paskolų rinkoje taip nutinka gerokai rečiau. Bankai nei nori derėtis su milijonais žmonių, nei – svarbiausia – paskolų portfelyje patirti nuostolių.
Todėl namų ūkiai bando išlaidauti mažiau ir apmokėti skolas. Tam tikra prasme tai yra natūralus kiekvieno paskolų bumo pabaigos etapas. Ir JAV ilgai užtruks, kol namų ūkių atsikratys skolų.
Politikos formuotojai gali į tai atsakyti trimis būdais. Jie gali nedaryti nieko – tą akivaizdžiai nori rinktis respublikonų lyderiai Kongrese, kurie neseniai parašė laišką Federalinių rezervų banko vadovui Benui Bernankei reikalaudami, kad jis daugiau nemėgintų stimuliuoti ekonomikos.
Antras būdas – bandydami ištraukti ekonomiką iš depresijos politikos formuotojai gali ir toliau pasikliauti tradicine monetarine ir fiskaline politika. Šito požiūrio vis dar nori laikytis B. Obamos administracija, nepaisant prastų jo rezultatų.
Trečias – mes galėtume naudoti alternatyvų požiūrį, kuris tiesiogiai sumažina „povandeninių“ įsipareigojimų sumą. Šiuo metu bet koks vartotojų pajamų ir išlaidų balanso pagerėjimas paskatintų ekonomiką ir sukurtų darbo vietų.
Galima pradėti nuo Martino Feldsteino pasiūlymo, kuris rekomenduoja kompromisą: vyriausybė turėtų padėti sumažinti tų būsto paskolų sumą, kurios stipriai „panirusios po vandeniu“, vyriausybei pasidalijant nuostolius su bankais.
Mainais skolininkai turėtų sutikti, kad nauja paskola taptų „visiškai grąžintina“. Tai reiškia, kad skolintojas galėtų išieškoti iš skolininko ir kitą turtą – ne tik užstatytą būstą, – jeigu jis taptų nemokus.
Šiame pasiūlyme svarbiausia, kad bankai tam pritartų. Tai – savanoriškas skolų restruktūrizavimas, be jokios valdžios prievartos. Teoriškai bankams turėtų patikti šis pasiūlymas, nes sumažėja tikimybė, jog restruktūrizuotų skolų savininkai taps nemokūs. Tačiau praktiškai bankai nuolat bando kuo labiau išvengti skolų restruktūrizavimo ir atleidinėja darbuotojus vietoje to, kad samdytų žmones, kurie padėtų jiems įgyvendinti tokio didelio masto iniciatyvą.
M. Feldsteinas skaičiuoja, kad vienkartinis pagrindinių paskolų dalių sumažinimas kainuotų apie 350 milijardų JAV dolerių. Žinoma, dabartinėje fiskalinėje aplinkoje būtų sunku rasti papildomų šaltinių biudžete.
Tačiau 350 milijardai JAV dolerių yra maždaug tiek, kiek visas finansų sektorius uždirbo vidutiniškai per ketvirtį paskolų bumo metu, ir pastaraisiais ketvirčiais pelno lygis pasiekė arba viršijo šią ribą. Taigi, jeigu visos paskolos būtų nurašytos vien bankų pajėgomis, dauguma jų prarastų ne daugiau nei vienerių metų pelną, dar ir išdėstytą per kelerius metus.
Bet kokiu atveju, bumo laikų pelnas buvo pervertintas, nes nebuvo įvertinta rizika. Ir kai grėsmės išsipildė, nuostolius didele dalimi prisiėmė visuomenė.
Bet kokiu atveju, bumo laikų pelnas buvo pervertintas, nes nebuvo įvertinta rizika. Ir kai grėsmės išsipildė, nuostolius didele dalimi prisiėmė visuomenė – tai yra pagrindinė priežastis, kodėl pastaraisiais metais taip augo JAV valstybės skola. Tokiomis aplinkybėmis paprašyti akcininkų ir vadovų sumokėti santykinai mažą sumą yra tinkama ir teisinga.
Kai kurie finansų sektoriaus atstovai, žinoma, gąsdintų skaudžiomis pasekmėmis. Tiesą sakant, bankų akcijos kainos gali smukti, ir visiškai tikėtina, kad atlyginimai ir priedai sumažėtų, bent jau trumpuoju laikotarpiu.
Kita vertus, didelio masto susitarimai, kurie teisėtai ir galutinai pašalintų ateities teismų procesų grėsmę, išsklaidytų didžiulį debesį, tvyrantį virš didžiausių skolintojų, įskaitant ir „Bank of America“ galvos. Šis debesis sukuria didžiulę riziką likusiai finansų sistemai.
Jeigu bankams tektų prisiimti visą atsakomybę už socialinę jų elgesio kainą, sąskaita viršytų 300–400 milijardų JAV dolerių. Realistiškai vertinant, teisinė grėsmė bankams viršija 1 trilijoną dolerių, ypač jeigu bus galima parodyti, kad investuotojams parduoti „būsto paskolomis užtikrinti vertybiniai popieriai“ visai nebuvo užtikrinti būsto paskolomis, kadangi dokumentai niekada nebuvo tinkamai teisiškai sutvarkyti.
Į bet kokį susitarimą turėtų būti įtrauktas aiškiai išreikštas bankų pritarimas JAV bankroto įstatymo pakeitimui, kad būsto paskolų bylos būtų įtrauktos į įprastinius teismo procesus. Jeigu judėjimas „Okupuokime Volstrytą“ mus ko nors išmoko, tai yra tai, kad mažiausia, ko dabar reikia JAV ekonomikai, yra dar daugiau skolų prislėgtų namų ūkių.
____________________
Simonas Johnsonas yra buvęs vyriausiasis TVF ekonomistas, vienas iš įtakingo ekonomikos tinklaraščio http://BaselineScenario.com įkūrėjų, „MIT Sloan“ vadybos mokyklos profesorius, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tarybos narys ir, kartu su Jamesu Kwaku, knygos „13 bankininkų“ autorius.
