J. S. Nye.
Azijos grįžimas į pasaulinių įvykių centrą yra didžiulis dvidešimt pirmojo amžiaus galių pokytis. 1750-aisiais Azijoje gyveno apie trys penktadalius pasaulio gyventojų, ir ji gamino apie tris penktąsias pasaulio produkcijos. Apie 1900-uosius, po pramonės revoliucijos Europoje ir Amerikoje, Azijos indėlis į pasaulio ekonomiką sumažėjo iki penktadalio. Apie 2050-uosius Azija bus gerokai pasistūmėjusi link ten, kur buvo prieš 300 metų.
Tačiau vietoje to, kad stebėtų šiuos pokyčius, Jungtinės Amerikos Valstijos pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį iššvaistė įsivėlusios į karus Irake ir Afganistane. Dabar, kaip neseniai pasakytoje kalboje pareiškė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, Amerikos užsienio politika „suks“ Rytų Azijos link.
Prezidento Baracko Obamos sprendimas įkurdinti 2,5 tūkst. JAV jūrų pėstininkų bazėje Australijos šiaurėje buvo ankstyvas šios politikos posūkio ženklas. Be to, B. Obamos gimtinėje Havajuose vykęs Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo susitikimas lapkričio mėnesį paskatino naują derybų dėl prekybos seriją, pavadintą Ramiojo vandenyno partneryste.
Abu įvykiai sustiprina B. Obamos žinią Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui, kad JAV ketina išlikti aktyvi galia. Posūkis Azijos link nereiškia, kad kitos pasaulio dalys daugiau nebėra svarbios. Priešingai. Pavyzdžiui, Europos ekonomika daug didesnė ir turtingesnė nei Kinijos.
Tačiau, kaip neseniai paaiškino B. Obamos nacionalinio saugumo patarėjas Tomas Donilonas, JAV užsienio politika pastaruosius kelerius metus blaškėsi tarp karų Irake ir Afganistane, nerimo dėl terorizmo, branduolinio kuro perdirbimo Irane ir Šiaurės Korėjoje bei arabų sukilimų. Lapkritį įvykusioje kelionėje į Aziją B. Obama stengėsi suderinti JAV užsienio politikos prioritetus su ilgalaike regiono svarba.
T. Donilono žodžiais, „paskirdamas šiam energingam regionui vietą tarp keturių pagrindinių mūsų strateginių prioritetų, B. Obama rodo savo apsisprendimą neleisti mūsų valstybės laivui nukrypti nuo kurso dėl vykstančių krizių“.
B. Obamos administracija taip pat pranešė, kad nepaisant to, kokie bus gynybos biudžeto aptarimo padariniai, „mes išsaugosime pajėgumus, kurių reikia palaikyti savo dalyvavimą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione“.
B. Obamos lapkričio kelionė taip pat pasiuntė žinią Kinijai. Po 2008 m. krizės daugelis kinų išreiškė klaidingą įsitikinimą, kad JAV atsidūrė pragaištingame nuosmukyje, ir kad Kinija turėtų būti kategoriškesnė, ypač siekdama JAV draugų ir sąjungininkų sąskaita apginti teritorines pretenzijas Pietų Kinijos jūroje.
Per pirmuosius B. Obamos kadencijos metus jo administracija teikė didelę pirmenybę bendradarbiavimui su Kinija, bet Kinijos lyderiai, regis, klaidingai laikė tokią JAV politiką silpnumo ženklu.
Administracija pradėjo kalbėti griežčiau, kai 2010 m. liepą Hanojuje vykusiame Pietryčių Azijos tautų asociacijos susitikime H. Clinton prabilo apie Pietų Kinijos jūros klausimus. Kinijos prezidento Hu Jintao oficialus vizitas Vašingtone 2011 m. sausio mėnesį buvo sėkmingas, bet daugelis iš Kinijos redakcinių skilčių rašytojų skundėsi, kad JAV mėgino „varžyti“ Kiniją ir sukliudyti jos taikiam augimui.
Kinija ir vėl sunerimo dėl įsivaizduojamos JAV varžymo politikos dabar, kai H. Clinton pradėjo tvirtinti, jog Kinijos teritoriniai ginčai su kaimynais turėtų atsidurti kitąmet vyksiančio Rytų Azijos suvažiavimo Maniloje darbotvarkėje, kuriame dalyvaus B. Obama, Hu Jintao ir kiti regioniniai lyderiai.
JAV politika Kinijos atžvilgiu skiriasi nuo Šaltojo karo sovietinio bloko varžymo. JAV ir Sovietų sąjunga tepalaikė menkus prekybos ir socialinius ryšius, tuo tarpu dabar JAV yra didžiausia Kinijos užjūrio rinka.
Tačiau JAV politika Kinijos atžvilgiu skiriasi nuo Šaltojo karo sovietinio bloko varžymo. JAV ir Sovietų sąjunga tepalaikė menkus prekybos ir socialinius ryšius, tuo tarpu dabar JAV yra didžiausia Kinijos užjūrio rinka, jos pagelbėjo Kinijai patekti į Pasaulio prekybos organizaciją bei kasmet atveria savo universitetų duris 125 tūkst. studentų iš Kinijos. Jeigu dabartinė JAV politika Kinijos atžvilgiu yra Šaltojo karo pobūdžio suvaržymas, ji atrodo neįprastai šilta.
Nuo 1995 m. JAV politikos orientyru esanti Pentagono „Rytų Azijos apžvalga“ pasiūlė gilinti Kinijos integraciją į tarptautinę prekybos sistemą naudojant prekybos ir apsikeitimo programas. Nors JAV apsidraudė tuo pat metų stiprindama sąjungą su Japonija, tai nereiškia varžymo. Galų gale, Kinijos lyderiai negali nuspėti jų įpėdinių ketinimų. JAV mano, kad jie bus taikūs, bet niekas nežino. Apsidraudimas rodo atsargumą, o ne agresiją.
JAV karinės pajėgos nesiekia „varžyti“ Kinijos Šaltojo karo būdu, bet jie gali padėti sukurti aplinką, kurioje būsimi Kinijos lyderiai darys savo sprendimus.
Aš vis dar neatsisakau savo žodžių, išsakytų JAV Kongresui 1995 m., kai atsakiau tiems, kurie net ir tada norėjo suvaržymo, o ne aktyvaus įsitraukimo politikos: „Tik Kinija gali suvaržyti Kiniją“.
Jeigu Kinija pradės pernelyg agresyviai elgtis Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kitos šalys prisijungs prie JAV, kad tam pasipriešintų. Išties, būtent todėl daugelis Kinijos kaimynų nuo 2008 m., kai Kinijos užsienio politika tapo kategoriškesnė, sustiprino savo ryšius su JAV. Tačiau mažiausia, ko JAV nori, tai antrasis Šaltasis karas Azijoje.
Kad ir kokios būtų abiejų pusių konkurencinės pozicijos, Kinijos ir Amerikos bendradarbiavimas tokiais klausimais kaip prekyba, finansinis stabilumas, energetinis saugumas, klimato kaina ir pandemijos pasitarnaus abiem šalims. Likusi regiono dalis taip pat gautų naudos. B. Obamos administracijos posūkis link Azijos rodo, kad pripažįstamos didžiulės regiono galimybės, o ne trimituoja apie jo varžymą.
____________________
Josephas S. Nye yra buvęs JAV gynybos sekretoriaus patarėjas, dabar – Harvardo universiteto profesorius ir knygos „Galios ateitis“ autorius
