Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, prasidėsiantis 2013 m. liepos 1 d. ir truksiantis pusmetį, be abejo, bus vienas svarbiausių ateinančių metų išbandymų (išsamiai apie pirmininkavimą rašome IQ ir „The Economist“ išleistame metiniame prognozių žurnale „Pasaulis 2013“).
Pirmininkavimo tema buvo itin eskaluojama prezidentei Daliai Grybauskaitei vieną po kito atmetinėjant Darbo partijos kandidatus į ministrus. Žiniasklaidos priemonės smaginosi aptarinėdamos, kaip pretendentams sekėsi laikyti improvizuotus D. Grybauskaitės užsienio kalbos egzaminus, tačiau mažai kas kreipė dėmesį, ar naujieji ministrai suvokia, kokie iššūkiai jų laukia 2013-ųjų antrąjį pusmetį? Ar ministrai žino, kokius sudėtingiausius jų kuruojamų sričių klausimus šiuo metu sprendžia ES? Kaip pirmininkaujančiai šaliai reikės suderinti skirtingus ES narių interesus? Ar apskritai ministrai susipažinę bent su pagrindais mechanizmo, kaip ES priimami sprendimai?
Pagaliau patvirtinusi Vyriausybės sudėtį D. Grybauskaitė pareiškė, kad kai kurie ministrai atitiko tik „minimalius reikalavimus“. Išvertus šį gana diplomatišką posakį reiškia, kad dalis šviežiai iškeptų Vyriausybės narių demonstravo ne tik apgailėtinas užsienio kalbos, bet ir ES teisėkūros procedūrų žinias. Ir visi jie, jeigu nebus atstatydinti ar ateinantį pusmetį nežlugs Vyriausybė, netrukus turės vadovauti ES posėdžiams.
Akivaizdu yra tai, kad ne užsienio kalbų ar politologijos žinių spragos buvo didžiausias barjeras kai kuriems kandidatams pasiekti ministrų kabinetą. Su prezidentūros kliūtimis iš esmės susidūrė tik Darbo partijos atstovai, kurie buvo atmesti dėl pernelyg artimų ryšių su machinacijomis kaltinama Darbo partijos grietinėle. Jei užsienio kalbos ir ES teisėkūros testą būtų laikę visi kandidatai, Vyriausybė iki šiol nebūtų suformuota arba atrodytų visiškai kitaip, nes žiniomis neblizgėjo ir kai kurie socialdemokratų bei Tvarkos ir teisingumo partijos deleguoti ministrai. Tiesiog prezidentūra negalėjo veltis į karą „visais frontais“, tad buvo imtasi strategijos atsijoti bent jau susikompromitavusius ar visiškai beviltiškus veikėjus.
Kitas svarbus klausimas, ar reikėtų labai sureikšminti tai, kaip Lietuvai seksis pirmininkauti ES Tarybai? Vienareikšmio atsakymo nėra. Briuselio kabinetuose ir koridoriuose dažnai mėgstama pasišaipyti iš nevykusiai pirmininkavimo metu pasirodžiusių valstybių bei konkrečių pareigūnų, tad eurokratų ir politikų akyse šalies įvaizdį galima sumauti, o sumenkęs prestižas, be abejo, taptų papildomu balastu stumdantis dėl savo interesų nesibaigiančiuose ES institucijų posėdžiuose. Kita vertus, kasdieniai ES reikalai, eurobiurokratų bei diplomatų viražai sulaukia mažai Europos žiniasklaidos, o tuo labiau paprastų piliečių dėmesio, tad Lietuvai nekyla didelė grėsmė tapti visos Europos pajuokų objektu.
Pačių Lietuvos politikų keliamiems rūpesčiams sumažinti bus mestos didžiulės Lietuvos diplomatų ir eurokratų pajėgos naujuosius ministrus išmokyti bent jau pirmininkavimo ES abėcėlės. Be to, svarbiausi darbai vyks ne prožektorių šviesoje Vilniuje, o uždarose posėdžių salėse Briuselyje, kur nesiorientuojantiems ministrams ištiesti pagalbos ranką bus pasirengę ir konkrečios srities specialistai, ir vertėjai.
Tačiau nereikėtų labai atsipalaiduoti, nes jei bėdų neprisidarys patys ministrai, koją mėgins pakišti kiti. Nedraugiška didelė kaimyninė šalis greičiausiai nepraleis progos pademonstruoti, kad Lietuva yra maža ir nieko nesugebanti valstybė. Orą pagadinti gali ir vietos radikalai, taip pat sėdintys Seime, jei nepraleis progos patylėti dėl jautrių seksualinių ar tautinių mažumų klausimų.
Reikėtų pridurti, kad Lietuvos pirmininkavimo pusmetis bus paskutinis prieš 2014 m. įvyksiančius Europos Parlamento rinkimus, tad darbo krūvis bus gerokai didesnis, nes artėjant EP kadencijai į pabaigą neatliktų darbų sąrašas tik ilgėja. Be to, greičiausiai jau pirmininkaujant Lietuvai teks susitarti dėl 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos, tad nesėkmės atveju būtų ne tik moralinių, bet ir apčiuopiamų materialinių nuostolių.
Nuoširdžiai išgyvenant, ar Lietuvos politikai – ne tik Vyriausybės nariai, bet ir tie patys tarptautinio dėmesio sulauksiantys marginalai – pirmininkavimo Europos Sąjungai pusmečio nepavers Lietuvos gėdos spektakliu, ramybės neduoda ir kitas klausimas. Valstybė iš tikrųjų verta gailesčio, jei į svarbiausius postus pretenduojančių veikėjų atrankos kriterijumi yra laikomos užsienio kalbos ir kitos elementarios XXI a. Europos šalies politikui privalomos žinios. Tad gal mažesnė ar didesnė pirmininkavimo nesėkmė būtų tas akmuo, kuris sukeltų pokyčių laviną? Pokyčių, kurių reikia ne Europai, o mums patiems.
