Sh. J. Burki.
Osamos bin Ladeno mirtis susišaudyme su JAV specialiomis pajėgomis Pakistano santykius su Amerika pakeis iš pašaknų. Teroristų tinklo „al Qaeda“ lyderio mirtis Pakistano gilumoje, mieste, kuriame pilna karinių pajėgų, gali patvirtinti tai, ką daugelis įtarė jau seniai. Pakistanas, nebe Afganistanas, yra tapęs tarptautinio terorizmo epicentru.
Kaip O. bin Ladeno mirtis paveiks teroristus, veikiančius ne tik Pakistane, bet ir kitose musulmonų šalyse? Kokią įtaką tai turės JAV pajėgų dalyvavimui Afganistane? Dabar į šiuos klausimus galima pateikti kelis neišbaigtus atsakymus.
JAV įsiveržė į Afganistaną 2001 metais, kad pašalintų O. bin Ladenui ir tinklui „al Qaeda“ prieglobstį bei operacinę bazę suteikusį Talibano režimą. JAV ten pasiliko jau beveik dešimtmetį, kovojančios prieš sukilimą, kilusį daugiausia tarp Afganistano gyventojų puštūnų.
Apie pusę Afganistano populiacijos sudarantys puštūnai tiki, kad dėl JAV invazijos jie prarado galią prieš etninius konkurentus – tadžikus ir uzbekus. Puštūnų vadovaujamo sukilimo tikslas – išvaryti užsienio pulkus ir atstatyti puštūnų valdymą.
Žuvus O. bin Ladenui JAV galėtų ginčytis, kad prieš beveik 10 metų pradėtos misijos tikslas buvo įgyvendintas. Kareiviai galėtų pradėti grįžti namo. Tai atitiktų ir JAV prezidento Baracko Obamos pažadą, išsakytą 2009 metų gruodžio 1 dieną Vest Pointe kalboje apie strategiją Afganistano atžvilgiu.
Tačiau ar misija tikrai buvo įvykdyta? Į šį klausimą negalima atsakyti nežinant, koks yra Pakistano požiūris į Islamo terorizmą. O. bin Ladenas buvo nužudytas operacijoje, kurioje nedalyvavo Pakistano pajėgos, bet galėjo (arba negalėjo) dalyvauti šalies slaptosios žvalgybos tinklas.
Faktas, kad O. bin Ladenas gyveno Abotabado širdyje (kur aš, būdamas berniuku, lankiau mokyklą), maždaug 40 mylių į šiaurę nuo Islamabado, per šešerius metus pastatytame didžiuliame name, į kurį įsikeldavo ir iš kurio išsikeldavo po kelis kartus per metus, užduoda nerimą keliančių klausimų apie galimą Pakistano karinių pajėgų bendradarbiavimą.
Ar armija arba vyresnieji pareigūnai, žinojo, kad O. bin Ladenas gyveno tarp jų? Jeigu taip, kokiu tikslu jie leido jam naudotis tokia kone šalia žinomo karinio objekto esančia į akis krentančią slaptaviete?
Keista net pagalvoti, kad Pakistano karinių pajėgų vadovai galėtų toleruoti O. bin Ladeno buvimą žinant, kad jis ir jo artimiausias padėjėjas Aymanas al-Zawahiris paskelbė karą Pakistanui.
Išties, O. bin Ladeno vadovautos ar paskatintos teroristų atakos pražudė tūkstančius žmonių įvairiuose dideliuose Pakistano miestuose. Kai kurios iš šių atakų buvo nutaikytos prieš karinius objektus, įskaitant ir karinę būstinę Ravalpindyje, netoli nuo Abotabado. Tam, kad būtų įmanoma atsakyti į šiuos klausimus, padėtų žinojimas, ar Pakistano slaptoji žvalgyba suteikė bent kokios nors pagalbos JAV bandant surasti O. bin Ladeno slėptuvę.
Ar Pakistano karinės pajėgos naudojo O. bin Ladeną kaip įkaitą santykiuose su JAV? Ar pakistaniečiai leido O. bin Ladenui slėptis tikėdamiesi jį panaudoti kaip derybų įrankį Afganistano karo baigiamojoje fazėje? Ar šis laikas atėjo, todėl O. bin Ladeno buvimo vieta buvo atskleista, ir jis mirė?
Į šiuos klausimus nėra greitų atsakymų – jų nėra net ir Pakistano prezidento Asifo Ali Zardario žodžiuose, išspausdintuose „The Washington Post“ skaitytojų laiškų skiltyje, praėjus tik kelioms valandoms po O. bin Ladeno mirties.
Tačiau atsakymai išaiškės, kai taps žinoma daugiau detalių apie įvykdytą operaciją. Yra žinoma, kad O. bin Ladeną mirtis ištiko tuo metu, kai santykiai tarp JAV slaptosios žvalgybos (CŽV) ir Pakistano tarpžinybinės žvalgybos agentūros sumenko iki silpniausių kada nors buvusių.
Aukštesnieji vadovai abiejose pusėse siekė apsaugoti santykius nuo visiško nutrūkimo.
Pakistano žvalgybos vadovas generolas leitenantas Ahmedas Shuja Pasha paskyrė dieną kelionei į Vašingtono miestą ir praleido valandas susitikime su CŽV direktoriumi Leonu Panetta. Tada JAV ginkluotųjų pajėgų karinių lyderių grupės vadovas admirolas Mike‘as Mullenas nuvyko į Islamabadą, kur kelioms valandoms susitiko su Pakistano armijos vadu.
Vėliau, vizito Afganistane metu, M. Mullenas išreiškė nusivylimą Pakistano žvalgyba. Dabar jau aišku, kad susitikdamas pakistaniečiais jis žinojo, jog O. bin Ladeno gyvenamosios vietos ataka neišvengiama.
Pakistaniečiai žino, kad JAV planuojant pasitraukti Afganistanas taps jų bėda. Vienas iš būdų užtikrinti, kad draugiškas režimas išsilaikytų Kabule po JAV pasitraukimo, būtų į valdančiąją struktūrą „įterpti“ artimų ryšių su Pakistanu turinčią grupę.
Pakistano požiūriu, prieš Sovietų sąjungą Afganistane kovojusių musulmonų karių modžahedų vieno iš vadovų Jalaluddino Haqqanio kovotojų grupė galėtų pasitarnauti šiam tikslui. Prieš du dešimtmečius J. Haqqanis ir keli kiti kariniai vadai buvo atrasti ir apmokyti Pakistano ir JAV.
J. Haqqanio grupė išlaikė gerus santykius su Pakistano žvalgybos agentūra. Padėtį sunkina tai, kad jo grupė veikia iš Pakistano Šiaurės Vaziristano regiono, vienos iš gentinių teritorijų pasienio zonoje tarp Afganistano ir Pakistano, ir yra nuožmiai nusiteikusi prieš JAV ir NATO karių buvimą jų šalyje.
Yra tikimybė, kad dabar, po O. bin Ladeno mirties, J. Haqqanio grupė bus prijaukinta ir panorės pradėti dalyvauti derybose su afganų vyriausybe. Tai patenkintų ir JAV, ir Pakistaną.
____________________
Shahidas Javedas Burki, buvęs Pakistano finansų ministras ir Pasaulio banko viceprezidentas, šiuo metu yra Viešosios politikos instituto vadovas Lahore, Pakistane.
