Panevėžietė Vida Ona Jurėnienė teptuką į rankas paėmė būdama 75-erių. Dabar, praėjus pusantrų metų, sako nebegalinti jo padėti.
Tapymas senjorei – ir viso gyvenimo apmąstymas, ir atgaiva, ir priedanga nuo gyvenimo negandų.
Stojusi prie molberto Vida Ona prisipažįsta taip pasinerianti į kūrybą, kad ji tampa kaip malda ar meditacija.
Kūryba – iš skausmo
V. O. Jurėnienė tapyti pradėjo patyrusi netektį ir išgyvendama skausmą.
„2024-aisiais, per Žolinę, palaidojau staiga mirusį vyrą. Labai kentėjau, neradau sau vietos. Tada sodo kaimynė, kuri Panevėžio trečiojo amžiaus universitete lanko šokių studiją, pakvietė mane. Sako, prasiblaškysi“, – pamena panevėžietė.
Išgyvenanti netektį, šokti tikrai nebūtų ėjusi, tačiau išgirdo, kad tame universitete, kurį lanko daugybė vyresnių žmonių, vyksta įvairiausi užsiėmimai.
Vida Ona pasirinko tapybos grupę.
Nuėjusi į pirmą užsiėmimą, sako pamačiusi, kad bus vyriausia grupės tapytoja.
Ir gerai, pagalvojo, teks lygiuotis į jaunesnius, mokytis iš jų.
Iš pradžių Vidą Oną sužavėjo tapantiesiems vadovaujanti, į kūrybos paslaptis juos įtraukianti savanorė Donata Sokolova.
„Žaviuosi Donata iki šiolei. Manau, kad tai jos dėka lavėja mano ranka, toliau skrenda mintis. Subtilumu, gėriu, taikliomis pastabomis Donata moka atverti mus kūrybai, geba įkvėpti. Jos padedama, augu savo pačios akyse“, – pasakoja V. O. Jurėnienė.
Nuėjusi į patį pirmą tapybos būrelio užsiėmimą, Vida Ona teigia iškart „užsikabinusi“ – pajuto, kad jos vieta kaip tik čia.
Prisipirko tapybai reikalingų priemonių, o namai pakvipo dažais.
Nes tapo toli gražu ne vien nuėjusi į užsiėmimus, kartą per savaitę vykstančius Alfonso Lipniūno progimnazijoje.
Tapo ir namuose, neretai pamiršdama net pavalgyti.
Patiko paišyba
„Tik dabar, kai artėju prie 80-ies, pradedu suvokti, kad nuo pat vaikystės buvau linkusi į kūrybą. Niekas manęs neskatino kurti, bet polinkis, kaip dabar suprantu, reiškėsi tuo, kad labiau nei kiti pastebėdavau detales. Garsiau nei kiti aikčiodavau, kaip man gražu“, – sako V. O. Jurėnienė.
Augo ji Kėdainių rajono Šėtos apylinkėse.
Vietiniai sakydavo, kad tai nėra gražus kraštas, garsėjo jis lygumomis ir sunkiai džiūstančiomis balomis.
„O aš iki šiol prisimenu vaikystės vakarus. Išties tai buvo drėgnos vietos, nuo kurių vasaros vakarais pakildavo tirštas rūkas. Namiškiai sugužėdavo į trobą, o aš, pamenu, sėdžiu ir negaliu atsigrožėti laukus užgulusia, ant miškų krentančia tiršta migla“, – pasakoja panevėžietė.
Iki šiol Vidos Onos atminty išlikęs prisiminimas, kokios gražios atrodė miške rastos prisirpusios žemuogės, kokia, net iki skausmo graži rodėsi banguojančių javų jūra. Mena ji, kad būdama visai maža mergytė, pažvelgusi į nuogą savo petuką, pagalvojo, koks ir jis gražus.
Onos Vidos, gimusios 1948 metais, vaikystė bėgo namuose be elektros.
Vakarais troboje buvo žiebiama žibalinė lempa, pamokos ruoštos prie jos. Iš visų pamokų mergaitei labiausiai patiko piešimas.
„Mano vaikystėje piešimas buvo vadinamas paišyba. Taip toji disciplina buvo įrašyta ir pažymių knygelėse. Už paišybą gaudavau vien penketus, kiti dalykai sekėsi sunkiau“, – į anuos laikus O. V. Jurėnienę nuveda prisiminimai.
Patyrė „kietą“ meilę
Sulaukusią 16-os, Vidą Oną tėvai išleido į Panevėžį.
Atėjusiai į panevėžiečių šeimą, mergaitei buvo patikėta prižiūrėti vaiką. Mažyliui paaugus, Panevėžyje V. O. Jurėnienė baigė vidurinę mokyklą, paskui – ir tuometį Panevėžio politechnikumą, dabar išaugusį į kolegiją.
Visą gyvenimą ji išdirbo „Metalisto“ įmonėje darbininke.
Senjorė šypsosi prisiminusi jaunystėje aplankiusią meilę būsimam, dabar jau į amžinybę išėjusiam sutuoktiniui.
Anot jos, tai būta stipraus, kaip jai tuomet atrodė, „kieto“, taigi, vyriško jaunuolio. Tačiau tai, kas įsimylėjusią labiausiai žavėjo – būsimojo „kietumas“, ištekėjus nebeatrodė toks žavingas.
„Iš tiesų per visą santuoką, o mūsų su vyru bendras gyvenimas buvo ilgas, man trūko laisvės. Nebuvo net minties, kad galėčiau užsiimti kokia nors kūryba, kitais pomėgiais. Viriau šeimai valgį, kuopiau namus, triūsiau sode. Laisvalaikiu megzdavau šeimai megztinius, kartais pasiuvinėdavau“, – pasakoja panevėžietė.
Pramogų, kelionių sutuoktinis nemėgo, tad ir jai pramoga buvo tapusi po darbų nuvargusiai prisėsti pažiūrėti televizorių.
Tiesa, džiaugsmą teikė dvi puikios dukros. Dabar abi gyvena užsienyje.
Manė, kad tapymas – tik išrinktiesiems
Palaidojus vyrą V. O. Jurėnienė sako pasijutusi tarsi ištrūkusi iš savotiškų meilės pinklių, kartu užplūdo ir didžiulė kančia.
„Kad ją nuvyčiau, vaikščiojau pas psichologą. Jis padėjo man geriau pažinti pačiai save. O išreikšti save man padeda tapyba. Kai pradėjau tapyti, pajutau, kad ir psichologo terapijos nebereikia. Dabar mano terapija yra tapymas“, – sako Vida Ona.
Pirmas jos nutapytas kūrinys – saulėlydis.
„Pamenu, tepu dažus ant drobės ir pati savimi neatsistebiu. Puikiai susidėliojo spalvos, netgi pavyko „pagauti“ perspektyvą! Iki tol manydavau, kad tapymas – tik išrinktiesiems, kitokiems nei aš. O dabar pamačiau, kad tapyti galiu“, – pirmuosius įspūdžius stojus prie molberto mena panevėžietė.
Ji, o ir kitos būrelio narės, tarp kurių yra ir vienas vyriškis, paprastai tapo mokytojos Donatos pasiūlyta tema.
Kai namuose prie molberto stoja viena, Vida Ona temą kūrybai pasirenka pati. Skaičiuoja, kad per pusantrų metų yra sukūrusi jau iki keturiasdešimties paveikslų. Dabar nemažai jų eksponuojama Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Parko padalinyje.
Svajonėse – Afrika
Paklausta, ar turinti svajonę, labai užtikrintai V. O. Jurėnienė atsako: nukeliauti į Afriką. Trokšta aplankyti arba Maroką, arba Alžyrą, svajoja pamatyti Afrikos saulę, dykumas.
„Nedaug per gyvenimą keliavau, nedaug šalių mačiau. Dabar pasibūti norisi ne kur nors Amerikoje, ne Azijoje, o Afrikoje. Taip ji mane traukia“, – sako Vida Ona.
Galvodama apie senatvę, panevėžietė sako, kad net ir tuo atveju, jei tektų būti prikaustytai prie lovos, prašytų paduoti pieštuką, popieriaus ir pieštų gulėdama.
„Nekurti man dabar būtų labai sunku“, – jau suprato O. V. Jurėnienė.
