Gydytojas terapeutas Rimantas Grėbliūnas – ne tik prie Lietuvos, bet ir prie Panevėžio prisirišęs žmogus. Šiame mieste jis praleido kone penkiasdešimt metų. Tiek pat jų medikas paskyrė ir Panevėžio ligoninei, joje dirbo ir Vidaus ligų skyriaus vedėju, ir paprastu specialistu.
Dirba pusę amžiaus
Reikšmingiausio savo darbo įvertinimo panevėžietis sulaukė šiais metais. Balandžio 28-ąją Medicinos darbuotojų dienos proga R.Grėbliūnui sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas suteikė Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą ir apdovanojo garbės ženklu.
Visus 47-erius metus tyliai ir su atsidavimu dirbęs mėgstamą darbą R.Grėbliūnas tvirtina, kad už įvertinimą reikėtų dėkoti kolektyvui, kuris nuoširdžiai pasveikino jį gavus apdovanojimą.
Minėtas apdovanojimas yra vienas reikšmingiausių medikui. Iki šiol jis teigia gavęs įvairių garbės raštų, taip pat turi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, kurios tarybos narys yra, sidabro medalį.
Panevėžietis teigia turįs dėkoti Dievui už tai, kad jį ir gyvenime, ir darbe visada supo geri žmonės.
Abejingumas tolygus
mirčiai
Vidaus ligų gydytojas savęs kitos profesijos nė neįsivaizduoja. „Kaip paskyrė mane į Panevėžį, taip iki šios minutės ir esu čia. Net nežinau, kaip atrodo mano darbo knygutė. Iš pradžių buvau eilinis Panevėžio ligoninės terapeutas. Gydžiau priemiestinių apylinkių – Dembavos, Berčiūnų ir kt. gyventojus. Kai įsikūrė rajono Savivaldybės polik-linika, likau miesto gydytoju“, – pasakoja R.Grėbliūnas.
Medikas 20 metų yra dirbęs Vidaus ligų skyriaus vedėju. Dabar jis – terapeutas ordinatorius. Savo specialybę pašnekovas vadina apolitiška bei neutralia – juk tenka gydyti ir draugus, ir priešus.
Nors giminėje medikų nebuvo, vidaus ligų gydytojas sako apsisprendęs įgyti kaip tik šią specialybę. Įtakos galutiniam sprendimui turėjo tai, kad sunkiai sirgo ir jauna mirė pašnekovo sesuo. Jos mirtį pagreitino dar ir pokario laikas.
R.Grėbliūno manymu, mediko darbe svarbiausia yra žmogiškumas, arba kitaip – humanizmas. Jis reikalauja didžiulės kantrybės. Bet gydytojui užsikrėsti abejingumu, panevėžiečio įsitikinimu, negalima. Tai prilygtų savitai jo mirčiai.
Vaikystė – Sibire
Paprašius prisiminti, kas ponui Rimantui darbe buvo sunkiausia, 73 metų vyriškis atsakė: matyti jaunų žmonių mirtis niekuo negalint jiems padėti. Ypač jaunų moterų.
R.Grėbliūnas savo gyvenime sako turėjęs įvairių darbo pasiūlymų – ir ambicingų, ir viliojamų, tačiau palikti Panevėžio ligoninės ir Panevėžio tvirtina nenorėjęs.
„Esu įsitikinęs, kad kitur laimės neapsimoka ieškoti. Lietuvos niekada nepalikčiau, net ir būdamas jaunas“, – teigia terapeutas ir tuoj pat paaiškina, kodėl – jo vaikystė praėjo svetimoje šalyje.
R.Grėbliūno šeima buvo ištremta į Sibirą. Būsimam gydytojui teko vienu metu ir anglių kasykloje dirbti, ir vakarinėje mokykloje mokytis. Tris kursus panevėžietis baigė Irkutsko medicinos institute, o paskui studijas tęsė Vilniaus universitete.
Kai tik šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą, per savaitę suskubo parvažiuoti, nepaisydama, kad į Lietuvą vykusio traukinio vagone nebuvo vietos net prigulti.
Vėliau ponas Rimantas ne kartą savo žmoną, su kuria susipažino jau Lietuvoje, buvo nusivežęs į tuos Sibiro kraštus, kur gyveno. Ir su vyriausiu sūnumi Maurikijumi po Altajų keliavo, kad parodytų jam, kur dirbo. Būtent po tokių kelionių sūnus ir nusprendė pasirinkti Tėvynės sąjungą (konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių, krikščioniškųjų demokratų partiją), nes tremties priminimas jam paliko baisų įspūdį.
Nors pats į politiką eiti nenorėjo, tačiau sūnaus apsisprendimą gydytojas palaimino.
R.Grėbliūnas pastebi, jog sūnui pradėjus eiti miesto Tarybos nario pareigas daug kam užkliūna jo neįprastas vardas.
Iki šiol medikas teigia nemėgęs aiškinti vardo kilmės, tačiau šį kartą neslėpė, kad sūnų pavadino jo senelių profesijos garbei. Mat šv. Maurikijus nepriklausomoje Lietuvoje buvęs pėstininkų globėjas, o abu seneliai tarnavo kariškiais.
Pomėgis – bibliofilija
Tris vaikus – du sūnus ir dukrą užauginęs medikas tvirtina, jog tik dukra Ieva norėjo būti gydytoja, tad ja ir tapo. Ji yra radiologė. Nors dabar paskui vyrą dukra išvykusi į Ameriką, ji planuoja grįžti Lietuvon.
Abu sūnūs – Maurikijus ir Tomas – pasirinko, kaip ir mama, ekonomikos sritį. Jie inžinieriai. Politiku tapęs Maurikijus, be kita ko, kaip teigia tėvas, galėjo būti geras chirurgas, nes turi tam darbui reikalingų savybių.
Į klausimą, kodėl pats nepanoro būti politiku, ponas Rimantas atsakė nenorėjęs apleisti savo specialybės. Be to, gydytojas prisipažino jau turįs pomėgį, paveldėtą iš tėvo, – bibliofiliją.
„Reikia dėkoti mano žmonai, kuri mane tokį pakenčia. Juk bibliofilai – tarsi alkoholikai. Tik pinigus jie leidžia ne alkoholiui, o knygoms. O žmona kartu su manimi jau 45 metus!“ – džiaugiasi pašnekovas.
Terapeutą domina XIX–XX a. literatūra. Jis sako pastaruosius 20 metų renkąs viską, kas yra išleista apie Maironį ir ką yra išleidęs jis. Savo kolekcijoje panevėžietis turi ir apie 200 knygų su jų autorių autografais. Jam teko bendrauti su keliais Nobelio premijos laureatais – Č.Milošu, L.Valensa, V.Šimborska, rinkti kone visų lietuvių rašytojų autografus.
Panevėžietis prisipažįsta, jog iš dalies knygos, periodika jį ir atpalaiduoja. Šiuo metu jis prenumeruoja net 6 laikraščius.
Išmaišė tarybines
respublikas
Dar vienas daktaro pomėgis – kelionės. R.Grėbliūnas tvirtina apkeliavęs visą Lietuvą, visas buvusios Tarybų Sąjungos šalis. Jo kelionės driekėsi nuo Karaliaučiaus iki Vladivostoko, per Pamyro, Tianšanio kalnus, Baltąją jūrą, Archangelsko regioną, Tuvą. Dabar medikas teigia keliaujantis po Europą, Afriką.
Iš daugybės jaunystės kelionių ponas Rimantas prisiminė vieną linksmą nuotykį viešint Tadžikijoje, Pamyro kalnuose. Pasak keliautojo, jam nakvojant vietinėje ligoninėje, naktį prasivėrė palatos durys ir jis jau laukė, kada bus užpultas. Tačiau paaiškėjo, jog į palatą senukas, nešinas kilimėliu, melstis atėjo.
Save R.Grėbliūnas laiko gana kukliu ir laisvu žmogumi, kurio vertybės nelabai sutampa su daugumos dabartinių lietuvių vertybėmis.
Jis nesinaudoja mobiliojo ryšio telefonu, nevažinėja automobiliu, neturi namo nei garažo. Bet šių dalykų tvirtina ir nepasigendantis. Gydytojui visai malonu kasdien į darbą ligoninėje iš Žvaigždžių gatvės, kur gyvena, keliauti pėsčiomis ir taip pat grįžti atgal. Tik jis prisipažįsta, kad, būdamas garbaus amžiaus, labai ilgai dirbti mėgstamo darbo neketina.
Angelė
VALENTINAVIČIENĖ
