Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatro scena.
Šiemet antrą kartą Vilniuje nepriklausomai nuo TED (angl. Technology Entertainment Design) organizacijos, pasišventusios šūkiui „Idėjos, kurias verta skleisti“, surengtos konferencijos organizatoriai jos dalyviams žadėjo nuotykį, kuris turėtų sužadinti kiekvieno smalsumą, paskatinti domėtis bei atrasti. Didžiausią šios užduoties dalį turėję atlikti pranešėjai kiekvienam iš konferencijos dalyvių paliko vis kitokį įspūdį, tačiau, nepaisant to, nuostabųjį nuotykį arba bent jau jo atmosferą įgyvendinti pavyko.
Gruodžio 3-ios rytą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras jau iš tolo sveikino konferencijos iškaba, o vos tik pravėrus jo duris – ir organizatorių šypsenomis. Netgi eilių ir grūsties prie bilietų ar rūbinės beveik pavyko išvengti, jos susidarė tik per kavos pertraukas ir jau pasibaigus konferencijai. Jei tik būtų apsieita be šiokių tokių techninių nesklandumų pranešėjų kalbų metu, visą konferenciją galima būtų vertinti nepriekaištingai.
„TEDxVilnius“ renginyje pranešimus iš viso skaitė 16 pranešėjų, buvo parodyti du kitose šalyse rengtų TEDx konferencijų vaizdo įrašai, grojo grupė „Garbanotas Bosistas“, be to, savo Pietų Afrikos Respublikoje darytu interviu su „Carbon War Room“ vadovu Jigaru Shahu pasidalino ir vienintelis TED globėjas (TED Patron) Lietuvoje Vladas Lašas.
Nors ir sudėtinga, bet pranešėjų kalbas galima būtų suskirstyti į keturias kategorija: įkvėpimas, asmeninės istorijos, menas ir muzika.
Įkvėpimas
Apie įkvėpimą pasakoti istorijas pradėjo pirmoji konferencijos pranešėja rašytoja Aistė Ptakauskė. Savo kalboje „Wonder Why Nations Need Professional Storytellers“ ji teigė, kad kiekvienas save apsibrėžiame per santykius su kitais žmonėmis, kad nacionalinės tapatybės trūkumas gali būti pasitikėjimo savimi stokos priežastis, kad Lietuvos rašytojai yra savamoksliai, o dėl sovietinio palikimo yra įpratę rašyti tarp eilučių, ir todėl mes kartais net neturime žodyno savo tikrosioms problemoms papasakoti. A. Ptakauskės nuomone, mums reikia sukurti šiandienos mitologiją. Savo kalbą ji baigė žodžiais: „Aš tikiu, kad mums reikia rašymo revoliucijos“.
Kitas įkvėpti konferencijos dalyvius bandęs pranešėjas, šiuo metu „Microsoft“ korporacijoje dirbantis Gediminas Ramanauskas savo kalboje „Dream. Work. Play.“ pakartojo ne vieną klišę, pavyzdžiui, kad nebandymas yra šimtaprocentinis nesėkmės garantas arba kad karjeros pasirinkimas yra vienas svarbiausių gyvenimo sprendimų ir reiktų rinktis tai, kas tau gerai sekasi ir ką tau patinka daryti.
Dar vienas pranešėjas, iš kurio buvo galima pasisemti įkvėpimo, Nacionalinės kosmoso asociacijos ekspertas Vidmantas Tomkus savo kalboje „Living in the Space: True Reality“ kvietė svajoti apie kosmosą. Jo nuomone, ateities kosmoso projektai sėkmės tikėtis gali tik veikdami atviro kodo principu ir tik žinių vienaskaitiškumas gali leisti mažoms šalims, kaip Lietuva, patirti kosmoso didybę.
„Gluk Media“ atstovo Bogdano Karpovičio pranešimas „Let’s free our children from the torture of learning“ siūlė vaikų mokymą įvairinti naudojant interaktyvias aplikacijas bei kūrybiškumą skatinančią aplinką. „Mes jau turime technologijas, viskas, ką belieka padaryti dabar – tai įgyvendinti“, – sakė B. Karpovičius.
Apie A. Ptakauskės aptartą lietuvio identitetą kalbėjo ir krepšinio fotografas Tomas Tumalovičius. Pagrindinė pranešimo „Simplicity is the ultimate sophistication“ mintis – norint, kad pasaulis žinotų apie Lietuvą, tereikia įmantrios reklamos. Pavyzdžiui, kad dainininkė Madonna kokiame nors renginyje paklaustų, ar yra panaši į gražiąsias Lietuvos merginas arba kad aktorius Bradas Pittas pagirtų Kuršių Nerijos gamtą. Anot T. Tumalovičiaus, tai nėra neįmanoma, ir jis pats tai įrodė parveždamas NBA žvaigždės LeBrono Jameso linkėjimus lietuviams.
Didžiausių ovacijų sulaukė renginio vedėjo pristatyto kaip žemaūgio vyruko iš Londono Marcuso Orlovsky‘o pranešimas „Dare to dream“. Visus prajuokinęs istorija apie oficialų vakarėlį, į kurį nuvyko vilkėdamas viščiuko kostiumą, M. Orlovsky’is tikino, kad būtent klaidos kuria individą ir kad dažniau verta daryti tai, kas kiekvienam iš mūsų tuo metu atrodo teisinga bei rizikuoti, nei nedaryti nieko – pamiršti savo svajones.
Asmeninės istorijos
Apie savo iniciatyvą dviračius naudoti kaip elektros generatorių ir apie kelionę į JAV Nevados valstijoje vykusį festivalį „Degantis žmogus“ pasakojęs Jonas Dovydėnas tikino, kad šių patirčių metu išmoko apie nesibaigiantį žlugimo ir atsikūrimo ciklą bei utopiškas bendruomenes, kurios, anot jo, yra įmanomos.
Iš Švedijos atvykęs ekologinės pusiausvyros konsultantas Andreasas Gyllenhammaris konferencijos dalyviams pasakojo apie savo svajonių ateities miestus. Pasak jo, norint kurti ekologišką aplinką vertą prisiminti vieną prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi citatą: „Jeigu tu nori pastatyti laivą, tai surink vyrus ne medžių kirsti ir lentų dirbti, bet išmokyk juos ilgėtis begalinės jūros“.
Savo patirtimi apie tai, kaip ji sėmėsi įkvėpimo iš istorijos, pasidalino dokumentinių filmų kūrėja Gražina Sviderskytė. Pranešime „(Mind) Fitness With History: Step Back, Leap Forward“ G. Sviderskytė teigė, kad nors laikai, klimatas, valiutų kursai keičiasi, tačiau žmonės išlieka tokie pat ir tam, kad būtų lengviau susidoroti su ateityje laukiančiai sunkumais, būtų galima pasimokyti iš praeities kartų patirties.
Apie savo kelionę į Kabulą (Afganistanas) britišku humoru persmelktoje kalboje „Extreme Tourism in Kabul“ pasakojo Markas Splinteris. Pranešėjas skatino konferencijos dalyvius nebijoti iššūkių ir patiems išbandyti ekstremalų turizmą: „Mėgaukitės savo kelione, televizorius neparodo visos situacijos, o jūs galite prisidėti prie realybę atitinkančios informacijos skleidimo“. Daugiau apie M. Splinterio kelionę galima sužinoti čia.
Iš Peru į Lietuvą atvykęs Antonio Bechtle šiuo metu dirba reklamos agentūroje, nors tikino, kad paauglystėje bandė būti ir poetu. Pranešime „The human link: a personal discovery“ jis pasakojo apie savo kelią į supratimą, jog užsiimant kūrybine veikla žymiai geresnių rezultatų galima pasiekti koncentruojantis ties skirtingų kultūrų žmonių panašumais, o ne skirtumais. Kaip bendražmogiško elgesio pavyzdį A. Bechtle pateikė vieną savo darbų.
Menas
Savo pranešimu „Snapshot Citizens“ fotografas Richardas Schofieldas norėjo paneigti atskirtį tarp profesionalios ir neprofesionalios fotografijos. Anot jo, daugelį juodųjų istorijos skylių galima užkamšyti nuotraukomis, kurios yra padarytos eilinių žmonių. Pavyzdžiui, norint pamatyti ne oficiozinius, bet realius Sovietų sąjungos vaizdus tereikia pasirausti po savo tėvų nuotraukų albumus – būtent ten slypi vertingiausi fotografijos lobiai.
Apie dar vieną meno rūšį – šokį – pranešime „A Couple Dance That Improves You“ savo patirtimi dalinosi lindy hopo šokėjai Eglė Regelskis ir Martynas Stonys. Pasak pranešėjų, jų šokių klubo nariai lindy hopą laiko savotiška komunikacija tarp partnerių, kuri leidžia pamiršti kasdienes problemas. Ši komunikacija taip pat suteikia ir pasitikėjimo savimi, kurį vėliau jie išnaudoja įvairių naktinių klubų šokių aikštelėse. „Vyrai ir moterys yra laimingi, kai jie šoka“, – tokia paprasta mintimi savo kalbą baigė Eglė Regelskis.
Muzika
„TEDxVilnius 2011“ muzikinius intarpus sukūręs Artūras Šaškinas kalboje „Music is my inspiration“ pasakojo apie savo kūrybinį procesą ir filosofiją – įkvėpimo semtis savyje. Taip pat jaunasis, 21-erių metų muzikantas su konferencijos dalyviais pasidalino ir vienu savo darbu.
Apie tai, kaip per muziką galima pažinti save pasakojo profesionali džiazo dainininkė Simona Smirnova. „Self Discovery In Music“ pranešimo metu auditorijoje sėdintis klausytojai ne tik išgirdo S. Smirnovos atliekamas dainas, bet ir patys paūkavo į dainininkės atliekamos melodijos ritmą.
Ryšį tarp muzikos ir oro temperatūros fiksuojantis Saulius Baradinskas pasakojo apie savo projektą „Vilnius Temperature“. Iškart po jo pasirodė viena iš projekte dalyvavusiu grupių „Garbanotas Bosistas“.
Konferencijos metu taip pat buvo parodyti du kitose šalyse vykusių TEDx konferencijų klipai: Johno Bohannono „Dance Your PHD“ (iš Briuselio, Belgija) ir Juliano Treasure‘o „Shh! Sound health in 8 steps“.
„TEDxVilnius 2012“
Pasibaigus renginiui galima padaryti keletą išvadų. Visų pirma, tai, kad bilietai į konferenciją buvo išpirkti per vieną dieną parodo, kad auditorija tokio tipo renginiams Lietuvoje tikrai yra. Visų antra, užsidegimas, kuriuo spinduliavo renginio organizacinė komanda buvo tiesiog pavydėtinas, greičiausiai todėl konferencija pavyko taip puikiai, labai gera buvo ir komunikacija socialiniuose tinkluose. Visų trečia, gruodžio 3-iosios patirtis parodė, kad netgi svarbiau už tai, ką kalba scenoje esantis pranešėjas yra dinamika, kuri įvyksta auditorijoje.
Taigi, belaukiant „TEDxVilnius 2012“ reiktų padėkoti rengėjams už puikią dieną ir palinkėti neprarasti entuziazmo ir kitais metais išlaikyti tą pačią pakilią TED atmosferą. Beje, visų pranešimų vaizdo įrašai greitu metu turėtų atsirasti TEDxTalks puslapyje.
