Kai Kūčių vakarą sužibus Vakarinei žvaigždei prie balta staltiese užtiesto stalo susirinks artimieji, penkiolika Ramygalos socialinės globos namuose gyvenančių senelių kalėdaičiu su brangiais žmonėmis dalysis nebent mintimis. Vienišą senatvę šiems žmonėms lengvina svetimi: sąžiningai savo pareigą atliekantis medicinos personalas arba tokie pat vieniši likimo draugai raukšlių išvagotais veidais. Net ir prieš Kalėdas apie skauduliais nužymėtą kelią, atvedusį į globos namus, seneliai nenori kalbėti – dabar maldos ir dėkingumo kupini linkėjimai skrieja tiems, kurie kasdien šalia jų.
Norėtų grybų sriubos
Tik pravėrus duris į Ramygalos socialinės globos namus pasitinka kalėdinė dvasia – hole mirguliuoja pačių globotinių puošta eglė, ant stalų tvarkingai išrikiuoti senelių piešti, klijuoti, netgi nerti kalėdiniai atvirukai. Kalėdų laukimu gyvena penkiolika užuovėją valdiškuose namuose radusių senelių. Šešioliktasis po klubo sąnario keitimo operacijos dar ligoninėje.
Pasak globos namų vyriausiosios slaugytojos Ritos Kaupienės, prieš pusantrų metų įstaigai pravėrus duris į ją suvažiavusiems senukams teko ištverti nelengvą adaptacijos periodą. Likimo atskirti nuo namų globotiniai gana ilgą laiką gyveno užsisklendę savyje, jų akyse dažnai sužibdavo ašaros. Tačiau jau pernai Naujuosius sutiko suruošę linksmą kaukių balių. Jo įspūdžiais gyvenama iki šiol.
Anot R.Kaupienės, mintys apie Kūčias ir Kalėdas senelių galvose sukasi jau nuo vasaros.
Šiais metais globos namų poilsio kambaryje per Kūčių vakarienę ant apvalaus stalo tradiciškai bus paberta šieno, užtiesta balta staltiesė ir išrikiuota gal net daugiau nei dvylika patiekalų. Be įprastinės silkės, kisieliaus, kūčiukų, šiemet seneliai labai norėtų dar ir džiovintų grybų sriubos.
„Visa bėda, kad metai buvo negrybingi. Nežinia, ar kas iš darbuotojų bus spėję prisigrybauti“, – nuogąstavo R.Kaupienė.
Pasak jos, ruošimasis ypatingam vakarui šioje įstaigoje kone nesiskiria nuo įprastinio šurmulio šeimoje – pernai patys seneliai grūdo aguonų pieną, o po vakarienės ne tik šiaudus traukė burdamiesi ilgą gyvenimą, bet ir pažvelgti į ateitį bandė liedami vašką.
„Žinoma, kad tokį vakarą negalima ašarų sulaikyti. Ypač kalbant bendrą maldą prie stalo“, – išduoda R.Kaupienė.
Patys kvepia Kalėdom
Antrus metus globos namuose leidžianti visą gyvenimą mokytoja išdirbusi 89-erių Adelė Vainauskaitė nekantraudama puola pasakoti šių metų kalėdinį scenarijų: seneliai šventes paįvairins linksmai gvildendami visais laikais aktualią meilės problemą „Sudaužytų širdžių klube“. Vaidinimas – graudus, bet su laiminga pabaiga: vyro ujama kaimo moterėlė kreipiasi į širdies reikalus gydančią laidą ir, išsirinkusi vieną iš trijų šaunių vyrukų, išvyksta į romantišką kelionę.
„Dabar mes visi čia – broliai ir seserys. Net ir vyrai jau pripažino, kad mes, moterys, ne taip jau blogai sugebame vadovauti“, – šmaikštavo A.Vainauskaitė. Pernai, anot jos, buvo sunkiau: į vos prieš pusantrų metų pradėjusius veikti globos namus iš vienkiemių, tuščių ir šaltų savo namų suvažiavusiems seneliams susitaikyti, kad šalia – svetimi, nebuvo lengva.
„O dabar mes ir patys kvepiam Kalėdomis“, – geros nuotaikos nestokojo pašnekovė.
Lanko mokiniai
Tik pasiremdama vaikštyne tepaeinanti mokytoja trykšta entuziazmu kalbėdama apie gyvenimą globos namuose. Tačiau kalbai pakrypus į praeitį moters akyse sužimba išdavikiškos ašaros.
„Gyvenau viena, giminaitė Kaune. Dar bendradarbė užeidavo, bet išsikraustė į Panevėžį, o atstumas daro savo. Nebepajėgdavau vaikščioti, tai kaimynai man į namus Kūčias atnešdavo. Labai pavargau. O gyvenime buvo visko. Tačiau meilė praėjo, nusivylimai ir išdavystės taip pat. Dabar norisi turėti ramią, bet ne nuobodžią užuovėją, ne tik sėdėti ir valgyti“, – kalbėjo ramygalietė A.Vainauskaitė.
Buvusi pedagogė džiaugėsi turinti daug lankytojų. Nereti svečiai – buvę jos mokiniai, skaičiuojantys jau penktą dešimtį. Su jais mokytojai nepaprastai gera pasikalbėti. Išvengti temos apie mokyklą pedagogei nepavyksta netgi sukant kalbą apie Kalėdas.
„Svarbiausia – komunikabilumas“, – taisyklę, kaip sutarti su jaunimu, mano suradusi šneki moteris.
A.Vainauskaitė, kadaise gyvenusi nuolatiniame šurmulyje, leisdama senatvę globos namuose artėjant stebuklingam Kūčių vakarui vis dažniau susikaupia įsiklausydama į širdies balsą.
Linkės meilės
Nedidukame jaukiame savo kambarėlyje A.Vainauskaitė vakarais uždega žvakidėje keturias žvakes, pasileidžia relaksacinę muziką ir, žvelgdama į kalėdiniais žaisliukais papuoštą eglės šaką, panyra į prisiminimus.
„Mano viltis – dar daugiau mylėti žmones. Aukščiausio taško dar nesu pasiekusi. Taip norisi atsiprašyti visų, kuriuos per gyvenimą esu įžeidusi, bet jie manęs neaplanko, o aš pas juos nebenueisiu. Dabar tik mintimis galiu jų paprašyti atleidimo. Jūs neįsivaizduojate, kaip sunku gyventi neatsiprašius. O man juk nebe aštuoniolika“, – gyvenimišką išmintį dėsto.
Pasak moters, Kūčios globos namuose daug džiaugsmingesnės nei būdavo už jų sienų. Mokytojos atmintyje šviesiomis spalvomis piešiami nebent Kūčių vakarai, praleisti su Biržų dvasininkais klebonijoje. Dar sovietiniais laikais bažnyčioje giedodavusi mokytoja už savo karštą tikėjimą ir lojalumą Bažnyčiai buvo blaškoma nuo vieno Lietuvos krašto prie kito.
O šiandien sėsdama su šeima tapusiais likimo draugais prie balta staltiese užtiesto Kūčių stalo A.Vainauskaitė, lauždama kalėdaitį, jiems linkėsianti skaidrių minčių, šilumos, o svarbiausia – meilės.
„Kad visų mūsų viduje slypintis grožis išsiveržtų į išorę, kad iš pirmo žvilgsnio suprastume, kad esame mylimi“, – kalbėjo mokytoja.
Kūčios kaip rojuje
74-erių Stasė Gabulaitė, globos namuose visų švelniai vadinama Stasyte, taip pat negali nesusigraudinti prakalbusi apie ankstesnes savo Kūčias.
Prieš apsigyvendama Ramygaloje ji 16 metų Kūčias valgydavo viena. Ir tik simboliškai – dvylika patiekalų dažnai atstodavo tik kūčiukų saujelė. Pastaraisiais metais moteris skubėdavo šventą ritualą atlikti dar žvaigždėms nesužibus – kartu su tamsa į jos vienkiemį atsėlindavo ir baimė.
S.Gabulaitė ne kartą savo namuose buvo užpulta, apiplėšta, suakmenėjusi iš baimės, kai juto į krūtinę užpuolikų įremtą peilį. Ir eidama miegoti nakčiai moteris prie lovos pasidėdavo kaliošus – jei prireiks bėgti. Iš tiesų sprukti iš savo namų prireikė, tačiau per šaltą gruodą basai – įsiveržus nekviestiems svečiams kaliošų nebespėta įsimauti.
Į Ramygalos slaugos ligoninę S.Gabulaitė atvežta kone ištikta insulto, nebevaikštanti, be sąmonės. Moterį pargriuvusią rado pas ją užsukę kaimynai.
Ištvėrusi galvos operaciją ji dabar tvirtina labai gerai besijaučianti, tik vaikščioti nepasiramsčiuodama vaikštyne nebegali.
„Dabar širdis džiaugiasi, kad tokiuose nameliuose gyvenu. Man čia smagiausios gyvenime Kūčios – smagesnių nebuvo. Čia kaip rojuje. Taip jį įsivaizduoju“, – šluostydamasi ašaras tvirtino S.Gabulaitė.
Nebent vaikystėje, kai prie stalo sėsdavosi kartu su tėvais ir dviem broliais, Kūčios buvo šiltos ir ramios.
Tačiau dabar nė vienas iš artimųjų šventą vakarą S.Gabulaitės nebeaplankys – visi jie jau Anapus.
Tik vienas kitas senelis tikisi sulaukti svečių per didžiąsias metų šventes. Pas vienus gal užsuks giminaičiai, pas kitus – kažkada priglaustas našlaitis. Tačiau nė vienas globotinis nepripažino, kad Kalėdos taip ir nesulaukus lankytojų taptų liūdnesnės.
Kone kiekviename kambaryje vienišiems seneliams tikruosius namus primena iš jų atsivežtas kryželis ar šventojo paveikslas.
Tik prieš juos suklupus išraudama, kas per patirtus išgyvenimus nusėdo širdyje. O Kalėdos tebus džiaugsmingos. Kaip ir jų atnešta geroji žinia: užgimė Kristus – didžioji visų viltis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Pasak A.Vainauskaitės, svarbiausia – meilė, todėl prie Kūčių stalo savo likimo draugams moteris daugiausia jos ir linkės.
