Oficialaus ES architektūros apdovanojimo – Mieso van der Rohe prizo – paroda, surengta Kauno architektūros festivalyje, pristatė stipriausių Europos projektų panoramą. Parodos kuratorius iš Barselonos architektas Ivanas Blasi suteikė vilčių, kad joje gali atsirasti ir Lietuva.
Moderniosios architektūros tėvui Ludwigui Miesui van der Rohe pavyko įgyvendinti savo gyvenimo siekį – sukurti jo laikotarpį reprezentuojantį architektūros stilių. 1928 m. „Expo“ parodoje Barselonoje pastatęs Vokietijos paviljoną, jis davė pradžią permatomai, iš stiklo lakštų ir plieno konstrukcijų statomai architektūrai.
I. Blasi teigimu, prestižinis XX a. architektūros novatoriaus apdovanojimas įteikiamas ne tik už geriausią architektūros kūrinį Europoje, bet ir už inovatyvias idėjas, mokslo ir technologijų laimėjimus architektūroje, ekologišką požiūrį. 25 metus veikiančio fondo komisija, kas dvejus metus renkanti pretendentus į prizą, iki šiol laikosi nerašyto principo – tai, kas tampa tendencija, jau savaime nėra naujoviška.
Išeiti iš rėmų
I. Blasi pastebėjimu, vis daugiau projektų gimsta iš architektų biurų, studijų bendradarbiavimo, vietinių ar tarptautinių susivienijimų. Į procesą įtraukiami ne tik architektai, bet ir menininkai, inžinieriai. Prieš porą metų apdovanojimo komisija sulaukė nemažai senų pastatų atnaujinimo, rekonstravimo projektų, o šiemet dominuoja viešųjų erdvių ir pastatų architektūra, taip pat pastatai, kuriuos projektuojant atsižvelgiama į gamtovaizdį ir pratęsiami jo pranašumai. „Kiekvienais metais kriterijai skiriasi priklausomai nuo žiuri ir jos narių“, – pabrėžė svečias iš Barselonos.
Europos architektai patys teikti paraiškas ir pretenduoti į apdovanojimą negali: apie 400 projektų atrenka ir komisijai pasiūlo ekspertų komanda. Gavusi visus siūlymus ir reikiamą informaciją apie projektus, žiuri kelioms dienoms susiburia Barselonoje ir ten priima sprendimą. Šiemet atrinkti penki finalininkai: miesto rotušė Gente (Belgija), miesto parkas „Superkilen“ Kopenhagoje (Danija), senjorų rezidencija Alkaser do Salyje (Portugalija), kultūros ir prekybos kompleksas „Metropol Parasol“ Sevilijoje (Ispanija) bei koncertų ir konferencijų salė „Harpa“ Reikjavike (Islandija). Pastaroji ir tapo nugalėtoja. Visus šiuos objektus komisija aplankė ir apžiūrėjo per penkių dienų kelionę.
I. Blasi pasakojimu, Mieso van der Rohe prizas yra svarbus Europos „architektūrinės nuomonės formuotojas“. Neišvengiamai architektai semiasi idėjų žvelgdami į nugalėtojų projektus, tačiau, pasak svečio, itin svarbu galvoti, kaip sukurti ką nors visiškai naujo. „Dažnai laikomės struktūrų, įsivaizdavimų, kaip turi atrodyti ligoninė ar mokykla. Tačiau svarbu išeiti iš rėmų. Pavyzdžiui, nemažai panašaus tipo oro uostų atsirado po to, kai Normanas Fosteris suprojektavo Londono Hitrou. Tai buvo pirmas toks požiūris į oro uostą ir jo funkcijas. Ir jis pasiteisino“, – sakė I. Blasi.
Vakarai užleidžia pozicijas
Baltijos šalyse Mieso van der Rohe apdovanojimo paroda pristatyta pirmą kartą. Kauno „Žalgirio“ arenoje išskleista ilga šio prizo ir jo nugalėtojų istorija, pasak I. Blasi, akivaizdžiai parodo, kad architektūra ir jos aktualijos kinta labai greitai. Peržvelgiant nugalėtojų sąrašą nesunku pastebėti, kad jame dominuoja prancūziškos, ispaniškos, Skandinavijos šalių, belgiškos pavardės. Ateityje, gal net jau po poros metų, tai turėtų šiek tiek keistis. „Kitas nugalėtojas, mūsų įsivaizdavimu, labai skirsis, palyginti su tuo, kas buvo kurta anksčiau, – svarstė parodos kuratorius. – Akivaizdu, kad sumažės projektų iš Viduržemio jūros regiono jau vien todėl, kad jis išgyvena ekonomikos krizę. Tai suteiks šansą pasireikšti kitoms šalims bei jų architektams. Tie miestai, kurie dar tik tobulina savo žmonių gyvenimo kokybę, manau, turi daugiau galimybių pasireikšti, negu jau visko pertekę didmiesčiai.“
Tad galbūt išmuš ir Lietuvos laikas? Nuo 1998 m. ekspertai komisijai pristatė 42 projektus iš Lietuvos (tarp jų – „Žalgirio“ arena, Kauno oro uostas), tačiau nė vienas nepateko į nominantų sąrašą. I. Blasi patarė, jog itin svarbu, kad lietuviška architektūra ir pati šalis būtų labiau matoma ir pasiekiama Europos architektams. „Todėl manau, kad labai reikšminga su tokia paroda atvykti į Lietuvą“, – teigė pašnekovas.
Jo nuomone, lietuviai architektai turėtų aktyviau dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, rengti atvirus renginius Lietuvoje, per kuriuos jų kolegos iš užsienio turėtų progą susipažinti su šalies istorija, aplinka, atrastų galimybių čia kurti naujus projektus. „Pavyzdžiui, Lenkijoje organizuojami jau keli tokie konkursai, gana dažnai jų nugalėtojai būna ne vietos architektai. Visada akcentuoju, kad šiuo metu itin svarbu megzti ryšius su kitų šalių kūrėjais. Architektai geriau pažins vieni kitus ir vėliau galbūt kvies burtis kartu rengti naujų projektų“, – sėkmės patarimus dalijo parodos kuratorius.
Jis pateikė Guggenheimo muziejaus pavyzdį Bilbao mieste Ispanijoje. Iki jo įsikūrimo šis Baskijos uostamiestis nebuvo taip plačiai žinomas ir lankomas turistų. I. Blasi yra girdėjęs apie Zahos Hadid parengtą Guggenheimo muziejaus projektą Vilniui ir bando spėti, kad tokio masto muziejus ir architektės pavardė jau galėtų būti pakankama priežastis užsienio architektams ir turistams susidomėti Lietuva: „Tačiau niekada nesi tikras, kad ta pati strategija veiks visur.“
I. Blasi, gyvendamas architektūros madas jau seniai formuojančioje Barselonoje, pabrėžė, kad mieste, kuriame architektūra yra smarkiai išplėtota, visuomenė į ją žiūri aktyviau ir atsakingiau: „Žmonės jau turi sukaupę nemažą bagažą ir stebėję ne vieno naujo statinio, projekto atsiradimą. Jie apie tai daug diskutuoja, kartais protestuoja. Net sakyčiau, kad architektūrą daugiau išmananti visuomenė yra pilietiškesnė.“
