Panevėžietei Daliai Bespalovienei šokis nuo vaikystės buvo neatsiejama gyvenimo dalis, tačiau tik po daugelio metų, užauginus vaikus ir atsiradus daugiau laiko, sena svajonė įgavo naują pavidalą.
Šiandien bačatos trenerė ne tik pati alsuoja šokio ritmu, bet ir padeda moterims išlaisvinti moteriškumą, drąsą bei kūrybiškumą. Pasak jos, amžius, patirtis ar fizinis pasirengimas čia neturi jokios reikšmės – svarbiausia išdrįsti žengti pirmą žingsnį. O tuomet, kaip sako Dalia, nutinka gražiausias dalykas – moterys tiesiog pražysta.
Lydėjo nuo vaikystės
Nors šiandien D. Bespalovienė vadovauja savo suburtoms bačatos šokėjų grupėms, pati kuria choreografijas, profesionalios šokėjos keliu ji niekada nežengė.
Tačiau šokis panevėžietę lydėjo nuo pat mažų dienų.
„Mano šokiai prasidėjo dar vaikystėje – iš pradžių lankiau tautinius, vėliau pramoginius. Kiek save pamenu, visuomet šokau. Visur būdavau pirmose eilėse“, – pasakoja Dalia.
Vėliau gyvenimas sudėliojo kitus prioritetus. Bet ir sukūrus šeimą bei auginant vaikus, meilė šokiui niekur neišgaravo, tik persikėlė į dukros gyvenimą.
Šiai tebuvo ketveri, kai Dalia nuvedė į pramoginių šokių treniruotę.
Ištisus vienuolika metų dukra aktyviai šoko, o kartu su ja augo ir mama.
Kasdienės treniruotės Panevėžyje bei Kaune, savaitgaliai varžybose, nuolatinis buvimas šokėjų aplinkoje šokį pavertė neatsiejama šeimos kasdienybės dalimi.
„Dukrytė savotiškai pildė mano svajones, kaip ir aš jos. Šiai abiejų mūsų svajonei tikrai atidaviau labai daug savęs. Visus tuos metus gyvenome šokio ritmu. Kitaip jau nebemokėjau“, – pasakoja Dalia.
Užkrėtė ir vyrą
Likimas susiklostė taip, kad dukros šokių partneris nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sportinių šokių pasaulio, o surasti tokio aukšto meistriškumo partnerį beveik neįmanoma.
Tad karjerą ant parketo baigė ir Dalios dukra.
Bet, kaip sakoma, tuščia vieta ilgai nebūna.
Dukros treneriai Rasa ir Darius Norušai, šokių klubo „Rumba“ įkūrėjai, pradėjo organizuoti pamokas suaugusiesiems.
Dalia nepraleido progos prisijungti. Dargi kartu šokti pakvietė sutuoktinį.
„Mus taip užkabino, kad treniruotės tapo tarsi šventa pareiga. Galėjome praleisti draugų gimtadienius ar kitas šventes, bet tik ne šokių repeticiją“, – šypsosi ji.
O po kurio laiko gyvenimas atvedė prie naujo etapo – bačatos.
Mokėsi iš geriausiųjų
Prieš keletą metų Dalia aptiko skelbimą apie renkamą bačatos grupę.
Į pirmąją treniruotę nuėjo viena.
Nors šoko kelerius metus, pajuto, kad norisi daugiau – ne tik mokytis, bet ir dalintis tuo, ką šokis suteikia žmogui.
Taip gimė idėja suburti savo bačatos šokėjų grupę.
Savo šokio techniką ji tobulino mokydamasi pas vienus žinomiausių Lietuvos bačatos šokėjų ir mokytojų Sindę Niauraitę bei Denisą Denisenką. Jųdviejų vardai puikiai žinomi tarptautinėje šokių bendruomenėje.
Šiandien Dalia vadovauja trims grupėms, kuria choreografijas ir stebi, kaip moterys keičiasi ne tik šokių salėje, bet ir kasdieniame gyvenime.
„Bačata puikiai tinka turinčioms šokio pojūtį, bet jį kažkur giliai užslėpusioms. Priimu visas – be jokių amžiaus, svorio, ūgio ar išsilavinimo ribojimų. Net nebūtina mokėti šokti“, – pasakoja pašnekovė.
Kaip pastebi Dalia, dažnai į treniruotes ateina savimi abejojančios moterys, nors slapta rusena noras suktis šokio žingsneliu.
„Labai dažnai išgirstu: „Žinote, aš tai medis, vargu ar man pavyks, bet noriu pabandyti.“ O po kelių pamokų iš to „medžio“ atsiranda rankų plastika, emocija, jausmas. Labai daug ateina moterų, kurios nepasitiki savimi, bet po truputį atsiskleidžia“, – pažymi Dalia.
Padailėjusios figūros – tik šalutinis poveikis
Pasak šokių trenerės, daugelis moterų ilgus metus visą savo energiją skiria šeimai, vaikams, darbui, o laiko sau lieka vis mažiau.
Todėl šokis dažnai joms padeda vėl prisiminti save.
„Po truputį jos persilaužia, išlaisvina save. O aš stengiuosi palaikyti. Priimu visus tokius, kokie jie yra. Man labai džiugu, kad moterys po treniruotės vėl ima spindėti“, – sako pašnekovė.
Dalia šypsosi, kad dažnai pokyčiai matomi ne tik viduje. Šokių mokytoja įsitikinusi, kad kiekviena moteris turi didžiulę moteriškumo energiją, tačiau dažnai ji dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka užslopinta.
„Šalutinis šokių poveikis – padailėjusios figūros, grakštesnė laikysena. Atsiranda noras ir save labiau mylėti, pasipuošti, pasitempti, būti moteriškesnei“, – kalbėjo Dalia.
Ji stengiasi filmuoti pasirodymus, kad moterys galėtų pažvelgti į save iš šalies.
„Labai noriu, kad jos pamatytų, kiek daug gali. Kad savimi didžiuotųsi. Jei pamatytumėte, kaip džiaugėsi moterys, kai pasipuošusios suknelėmis susirinkome į šokio filmavimą. Kaip jos džiaugėsi viena kita ir savimi. Pati vos neapsiverkiau iš laimės matydama jas tokias. O ir aš pasikraunu nuo tų gerų emocijų“, – pasakoja panevėžietė.
Nors Dalios suburtos bačatos grupės gyvuoja vos pirmus metus, moterys jau sulaukia kvietimų pasirodyti įvairiuose renginiuose. Tačiau svarbiausia, pasak Dalios, ne pasirodymai. Ne mažiau vertinga moteriška bendrystė. Moterys kartu švenčia įvairias šventes, viena kitą palaiko, motyvuoja.
Pristabdė trauma
Pačiai Daliai judesys visuomet buvo gyvenimo variklis.
Ilgus metus ji aktyviai sportavo ir daug laiko praleisdavo sporto salėje. Kol greitą tempą pristabdė rimta nugaros trauma.
„Gal dėl to, kad visada buvau aktyvi, ir dabar negaliu nusėdėti vietoje. Sportas man buvo reikalingas kaip oras. Kai patyriau traumą – nugaros išvaržą – atrodė, kad pasaulis griūna, gyvenimas baigėsi“, – pamena panevėžietė.
Po sudėtingo laikotarpio sekė reabilitacija, atsargus grįžimas prie fizinio aktyvumo ir naujas santykis su savo kūnu.
„Po truputį ėmiau stotis ant kojų, grįžo pasitikėjimas savimi. Dabar nebereikia ir sporto salės. Šiuo metu man visiškai pakanka šokio“, – tvirtina Dalia.
Trečią nakties – šokio žingsneliais
Nors bačata užima didelę jos gyvenimo dalį, pagrindinė Dalios veiklas su šokiu nėra susijusi.
Ji dirba administracinį darbą, o šokį vadina tik pomėgiu, svajonės išsipildymu.
Vis dėlto ši veikla reikalauja nemažai laisvalaikio.
Choreografiją visoms trims grupėms ji kuria pati.
„Savo namų antrame aukšte turiu mini salę, kur dažniausiai ir gimsta nauji šokio žingsneliai. Visa kūryba vyksta ten. Būna, kad trečią nakties jau nebemiegu – rytinis laikas yra geriausias idėjoms generuoti“, – šypsosi trenerė.
Nors šokiui moteris atiduoda tikrai milžiniškai daug laiko, nuovargio sako nejaučianti.
„Kai darai iš meilės, jokio nuovargio nėra. Man šokis – tikras atsipalaidavimas“, – šypsosi Dalia.
Mamos genai
Dalia juokauja, kad jų šeimos moterys turi šokio geną.
Jos mama jaunystėje buvo balerina, viena Dalios dukrų, nors šiandien studijuoja sveikatos psichologiją Kaune, šokio taip pat neatsisakė.
„Mūsų šeimos moterys tikriausiai turi šokio geną. Mano mama iki dabar labai plastiška. O dukra, nors su pramoginiais šokiais ir atsisveikino, toliau šoka“, – pasakoja bačatos trenerė.
Šiandien Daliai 48-eri.
Ji įsitikinusi, kad niekada nėra per vėlu pradėti tai, apie ką svajojama.
O pati turi dar vieną svajonę – dalyvauti šokių projekte.
„Jeigu kas pakviestų, nedvejodama sutikčiau. Todėl, kad tai šokis, elegancija, charizma, laisvė, drąsa – tikrasis grožis. Tikiu, kad svajonės pildosi tiems, kurie išdrįsta jų siekti. Tuo jau ne kartą įsitikinau“, – šypsosi panevėžietė.
Ir panašu, kad šiandien didžiausia jos svajonė pildosi kiekvieną savaitę – šokių salėje stebint moteris, kurios išdrįsta žengti pirmą žingsnį ir po truputį atranda save iš naujo.
Dėl tokių akimirkų, anot pašnekovės, šokis ir yra gražiausia gyvenimo dovana.
„Aš laiminga. O kai matau laimingas kitas moteris, džiaugiuosi dar labiau“, – sako Dalia.
