Kiekvienas laikraščio numeris – tarsi maža laiko kapsulė. Jame lieka ne tik dienos naujienos. Į istorijos archyvus nugula ir žmonių džiaugsmai bei rūpesčiai, miesto bei visuomenės pokyčiai, politinės permainos, kultūriniai atradimai. Panevėžio kraštotyros muziejuje atidaryta paroda „Nuo švino raidžių iki pikselių: Panevėžio periodikos istorija“ kviečia atsiversti daugiau nei 110 metų miesto spaudos istorijos knygą.
Parodos rengėjai suskaičiavo, kad nuo 1914-ųjų iki šių dienų Panevėžyje buvo išleista daugiau nei 65-ių pavadinimų periodinių leidinių (tarp jų apie 20 moksleivių laikraštėlių).
Kai kurių buvo išleisti vos keli numeriai, kiti leidžiami dešimtmečiais, o laikraštis „Panevėžio balsas“ skaitytojus lanko nuo 1924 m. vasario 16-osios iki šių dienų.
Bėgant laikui keitėsi poligrafijos procesas – nuo švino raidžių rinkimo iki skaitmeninių pikselių ekranuose. Šis virsmas pakeitė spaudos gamybos greitį, kūrybines galimybes, kokybę, kainą, bet žurnalisto darbas iš esmės liko toks pat.
Ši paroda pasakoja ne tik apie spaudą, bet ir apie patį Panevėžį, jo žmones bei laiko virsmus.
„Periodiniai leidiniai yra vienas svarbiausių istorijos šaltinių. Jie leidžia pažinti skirtingų laikotarpių kasdienybę, kultūrą, politiką, žmonių gyvenimus“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus vyriausioji rinkinių kuratorė Jūratė Gaidelienė.
Parodoje lankytojai išvys daug unikalių, pirmą kartą Panevėžyje eksponuojamų leidinių iš muziejų, bibliotekų ir privačių kolekcijų. Kai kurie jų – itin reti: trapūs, jautrūs šviesai, todėl saugomi ypatingomis sąlygomis ir viešai rodomi tik trumpą laiką.
Pirmasis laikraštis – prieš daugiau nei šimtmetį
Panevėžio spaudos istorija prasidėjo dar carinės Rusijos laikais.
1914 metų liepos 2 dieną mieste pasirodė pirmasis žinomas laikraštis „Naš kraj“ („Mūsų kraštas“), leistas rusų kalba.
Jo redaktoriumi tapo žydų rašytojas, vertėjas ir visuomenės veikėjas Urija Kacenelenbogenas, o leidėju – spaustuvės savininkas Naftalis Feigenzonas.
Nors laikraštis gyvavo trumpai – žinomi vos trys jo numeriai – jame rašyta ne tik apie Panevėžį. Leidinys skelbė žinias iš Kauno, Šiaulių ir kitų vietovių, publikavo literatūrinius tekstus, kelionių įspūdžius, įvairenybes, reklaminius skelbimus.
Praėjus vos mėnesiui, Panevėžyje pradėtas leisti dar vienas leidinys – „Panevežskij listok“ („Panevėžio lapelis“). Jo atsiradimą lydėjo neramūs laikai – Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Todėl daugiausia dėmesio laikraštis skyrė karo įvykiams, pasaulio valstybių reakcijoms ir vietos karinių dalinių nuotaikoms.
Jis leistas iki rugpjūčio 23 dienos, per tris savaites išėjo 17 šio laikraščio numerių.
2005 m. ilgamečio Panevėžio apskrities archyvo direktoriaus Leono Kaziukonio rūpesčiu visi šio leidinio numeriai, saugomi Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge, buvo nukopijuoti ir perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui.
1919 m. Panevėžį užėmus Raudonosios armijos daliniams, okupacinė valdžia, propaguodama savo idėjas, pradėjo leisti laikraštį ,,Izvestijos“ („Žinios“) rusų kalba. Jis ėjo net 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Apie 500–600 egzempliorių buvo išdalijama Raudonosios armijos kariams.
Parodoje bus galima pamatyti šių leidinių skaitmenines kopijas, o vienas iš jų – 1919 metais leisto bolševikinio laikraščio „Izvestijos“ („Žinios“) numeris – eksponuojamas kaip restauruotas originalas.
Tarpukariu laikraščiai dygo kaip grybai
Atkūrus Lietuvos valstybę, Panevėžyje prasidėjo tikras spaudos suklestėjimas.
1918–1940 metais mieste leista įvairi ir gausi periodika – nuo politinių leidinių iki kultūros, humoro ir specializuotų žurnalų.
Pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba Panevėžyje buvo 1922 metais pasirodęs žurnalas „Meilės keliais“.
Po poros metų, 1924 metų vasario 16 dieną, gimė laikraštis „Panevėžio balsas“ – leidinys, kurio istorija tęsiasi iki šių dienų.
Pirmajame šio laikraščio numeryje leidėjai skelbė sieksiantys „rūpintis visais vietos reikalais: rodyti, kas yra gera ir bloga, kas sektina ir kas smerktina“. „Panevėžio balse“ rašė tokios iškilios asmenybės kaip rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, literatas ir advokatas Juozas Čerkesas-Besparnis, kurio sodyboje Skaistakalnio parke šiandien įsikūręs kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“.
Tais laikais vos dviejų lapų „Panevėžio balsas“ kainavo 25 ct ir išeidavo ketvirtadieniais.
Tarpukario Panevėžyje leistas ir tautinės minties savaitraštis „Mūsų kraštas“, satyrinis žurnalas „Vėžys“, literatūros ir mokslo leidinys „Pirmoji tribūna“, karių žurnalas „Senolių takais“ bei daugybė kitų leidinių.
Per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Panevėžyje išleista net 14 lietuviškų periodinių leidinių. Jie atspindėjo modernėjančią visuomenę, aktyvų politinį gyvenimą ir kultūros procesus.
Miestas, kuriame skambėjo įvairios kalbos
Panevėžys ilgą laiką buvo daugiatautis miestas. Čia gyveno lietuviai, žydai, lenkai, rusai, karaimai, latviai, vokiečiai ir kt. Panevėžio žydų bendruomenė XX a. 4 dešimtmetyje sudarė apie 30 procentų miesto gyventojų.
Todėl čia kūrėsi ir įvairių bendruomenių spauda. Jos leido savo leidinius, kuriuose atsispindėjo tautų kultūra, tradicijos ir siekis išsaugoti tapatybę.
1939 metais Panevėžyje išleistas karaimų literatūrinis žurnalas „Onarmach“ („Pažanga“), kuriame publikuotas ir Maironio eilėraščio „Trakų pilis“ vertimas į karaimų kalbą.
1922 metais jidiš kalba pasirodė žydų bendruomenei skirtas leidinys „Lite“ („Lietuva“), siekęs skatinti lietuvių ir žydų bendravimą bei tarpusavio pažinimą. Leidėjai planavo jį leisti reguliariai, kas mėnesį. Deja, Panevėžyje pavyko išleisti viso labo du numerius.
Spauda karo metais
Karo metais laikraščiai tapo ne tik informacijos šaltiniu, bet ir sudėtingų istorinių aplinkybių liudytojais.
Sovietinės okupacijos pradžioje Panevėžyje pradėta leisti „Panevėžio tiesa“, o nacių okupacijos metais pasirodė „Išlaisvintas panevėžietis“. Šio laikraščio 6, 7 ir 9 numeriuose buvo išspausdintos skaudžios 1941 m. birželio pabaigos raudonojo teroro aukų fotografijos: NKVD rūsiuose sovietų nukankinti gydytojai ir medicinos sesuo, prie Cukraus fabriko nužudyti apskrities vyrai, aukų laidotuvių vežimai, broliško kapo duobė su 19 nužudytųjų karstais. Fotografijų autorių Joną Žitkų už šiuos vaizdus 1945 m. sovietų valdžia nuteisė kalėti dešimčiai metų.
Nuo 1941 m. lapkričio 29 d. pradėtas leisti savaitraštis „Panevėžio apygardos balsas“. Ilgą laiką nebuvo žinomas įdomus faktas, kad redaktoriaus pakviestas nuo 1944 m. sausio iki tų pačių metų vasaros (kol pasitraukė į Vakarus) šio laikraščio techniniu redaktoriumi dirbo būsimas pasaulinio garso menininkas Jonas Mekas.
Vėliau jis prisiminė, kad karo metais leidžiant spaudą reikėjo laviruoti tarp cenzūros ir pastangų išsaugoti lietuvišką turinį – buvo sunku spausdinti kuo mažiau vokiečių propagandos.
1944 m. grįžus sovietiniams okupantams, laikraščio leidimas nutrūko.
Tiesa iš miško
Tuo metu, kai oficialią spaudą kontroliavo okupacinė valdžia, kitą istorijos pusę pasakojo partizanų leidiniai.
Lietuvos partizanų spauda – išskirtinis reiškinys pasipriešinimo kovų istorijoje. Vykstant partizaniniam karui 1944–1953 m. Lietuvos partizanai išleido apie 80-ies pavadinimų pogrindžio leidinių.
Panevėžio krašte veikė Algimanto, Lietuvos Laisvės armijos (LLA) 3-ioji Šiaurės ir Vyčio apygardos. Kiekviena jų leido laikraštėlius, informacinius lapelius ir kitus leidinius.
Panevėžio krašto miškuose buvo leidžiami pogrindžio laikraščiai „Žodis iš miško“, „Lietuva brangi“, „Partizanų kova“ ir kiti.
Partizanų spauda buvo vienintelis spausdintos objektyvios informacijos šaltinis, veiksminga priemonė prieš sovietų valdžios melą.
Sovietmečio laikraščiai – tarp propagandos ir tikrovės
Sovietmečiu spauda griežtai kontroliuota. Laikraščių paskirtis buvo ne tik informuoti, bet svarbiausia – diegti komunistinę ideologiją.
Nors valdžia bruko marksistinę-lenininę ideologiją, dauguma inteligentijos, profesionalių kultūros ir mokslo darbuotojų sugebėjo atsiriboti nuo partinių dogmų ir atsidėti tiesioginiam savo darbui, siekdami išlaikyti aukštus profesinius standartus, išsaugoti tautinį identitetą.
Buvęs Panevėžio miesto laikraštis „Panevėžio balsas“ sovietmečiu pervadintas „Panevėžio tiesa“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. liepos 4-ąją susigrąžino savo senąjį pavadinimą – „Panevėžio balsas“.
O rajono gyventojus pasiekdavo laikraštis „Tėvynė“. Abu šie laikraščiai leidžiami iki šiol.
Nors oficialiojoje spaudoje netrūko sovietinės propagandos, laikraščiuose buvo vietos ir kultūrai, istorijai, kraštotyrai.
Laisvės žodis
1988-ieji į Panevėžio spaudos istoriją įėjo kaip atgimimo metas.
Sąjūdžio metais atsirado leidinių, kurie atvėrė iki tol nutylėtas temas.
Lietuvoje pasirodžius pirmiems nelegaliems Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščiams, Panevėžio sąjūdininkai taip pat ėmė leisti savo spaudą.
1988 metų rugpjūčio 29 dieną išleistas pirmasis „Sąjūdžio žodžio“ numeris.
Išėjus dvylikai pirmųjų numerių, leidinys pervadintas į „Laisvą žodį“.
Laikraštis informavo apie nuslėptus istorinius įvykius, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės siekį.
Paskutinis „Laisvo žodžio“ numeris išėjo 1993 m. balandį.
Pirmieji Panevėžio sąjūdininkų leidiniai buvo rašyti rašomąja mašinėle, dauginti kopijavimo aparatu, vėliau spausdinti Panevėžio „Varsos“ spaustuvėje.
Naujoji žiniasklaida
Atkūrus nepriklausomybę, Panevėžio spaudos pasaulis smarkiai pasikeitė. Atsirado naujų leidinių, privačių leidėjų, įvairių organizacijų spauda.
1994 metais gimė „Sekundė“ .
Šiandien tai vienas svarbiausių regioninės žiniasklaidos leidinių Aukštaitijoje. Per daugiau nei tris dešimtmečius laikraštis augo ir keitėsi kartu su Panevėžiu bei jo žmonėmis. Iš savaitraščio jis tapo dienraščiu, informuojančiu skaitytojus apie svarbiausias miesto ir rajono aktualijas, šalies įvykius, kultūros, istorijos ir bendruomenės gyvenimo naujienas. Šiandien „Sekundė“ yra vienas vos iš kelių visoje Lietuvoje skaitytojus lankančių dienraščių.
Nuo 2013 m. „Sekundės“ laikraščio redakcija leidžia ir seniausią Panevėžio krašto laikraštį – „Panevėžio balsą“.
Nuo 1990 m. Panevėžyje su pertraukomis leidžiamas miesto kultūros ir istorijos žurnalas „Senvagė“.
1992-aisiais Panevėžio krašto skaitytojams leistas laikraštis „Aukštaitijos rytas“, vėliau jis tapo „Panevėžio rytu“, dar po kurio laiko jo pavadinimas pakeistas į „Panevėžio kraštas“.
„Kiekvienas periodinio leidinio numeris yra daugybės žmonių – redaktorių, žurnalistų, fotografų, maketuotojų, korektorių, vadybininkų ir platintojų – bendras darbas, kurį nuolat veja įvykiai ir laikas“, – pabrėžia muziejininkai.
Nuo švino iki ekrano
Parodos pavadinimas – „Nuo švino raidžių iki pikselių“ – atspindi ne tik technologinį virsmą.
Tai pasakojimas apie tai, kaip keitėsi visuomenė ir jos poreikis žinoti.
Kadaise spaustuvėse kiekviena raidė buvo renkama rankomis iš švino rinkinių, o šiandien naujienos pasaulį pasiekia vos per kelias sekundes.
Keitėsi gamybos greitis, spaudos galimybės, forma, tačiau išliko pagrindinė laikraščio misija – fiksuoti laiką.
Parodoje eksponuojami leidiniai ir fotografijos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo bei privačių kolekcijų.
Paroda „Nuo švino raidžių iki pikselių: Panevėžio periodikos istorija“ Panevėžio kraštotyros muziejuje veiks iki lapkričio 15 dienos.
