Volstryto brokeris savo tinklalapyje apie pasaulį ištikusią krizę rašė: „Tai – blogiau nei skyrybos. Aš netekau pusės savo turto, tačiau vis dar turiu žmoną.“ Ši situacija neturėtų stebinti, nes, anot Johno Updike, finansai ir yra menas perdavinėti pinigus iš vienų rankų į kitas tol, kol jie išnyksta. Tačiau valstybės nusprendė, kad tokia situacija negali kartotis ir būtina užkirsti kelią būsimoms krizėms. Per daug nesigilindami į kitas pasaulį ištikusios krizės priežastis politikai nusprendė, kad vienas svarbiausių ginklų kovojant su krizėmis – teisinio finansavimo reguliavimo griežtinimas. Paneigta teorija, kad finansų rinka yra pajėgi reguliuoti pati save.
Iniciatyvos sureguliuoti santykius finansų rinkose virto keliais taisyklių rinkiniais. Priimtos naujos griežtesnės bankus reguliuojančios taisyklės – Bazelio trečiasis paketas. Jų pagrindas – užtikrinti tinkamo dydžio ir kokybės banko kapitalą, nes tai pagrindinis kiekvieno banko stabilumo garantas. Todėl iki 2019 metų įgyvendinant taisykles bendro kapitalo reikalavimas bus padidintas nuo anksčiau galiojusių 8 iki 10,5 proc., nuosavo kapitalo rodiklis – nuo 2 iki 7 proc. Klausite, kodėl tai turėtų rūpėti paprastam mirtingajam? Turėtų, nes siekdami atitikti naujus reikalavimus Europos bankai turės investuoti iki 1,1 trilijono eurų. Natūralu, kad tai brangins bankų paslaugas, o sugriežtintų reikalavimų našta bus perkelta ant vartotojo pečių. Tiesa, pagal Lietuvos banko duomenis Lietuvoje veikiantys bankai jau dabar atitinka sugriežtintus kapitalo reikalavimus, todėl objektyvių priežasčių bankų paslaugų brangimui dėl naujų reikalavimų nėra.
Kiek anksčiau priimta ES direktyva dėl vartojimo kreditų Lietuvoje įsigaliojo priėmus Vartojimo kredito įstatymą. Jo tikslas – vartotojų apsauga ir atsakingas skolinimas. Įstatymas taikomas visiems subjektams, teikiantiems vartojimo kreditus, todėl su tam tikromis išimtimis į reguliavimo sritį patenka vartojimo ir greitieji kreditai, lizingas, paskolos iki 75 tūkst. eurų, išskyrus užtikrintąsias hipoteka. Patenka ir paprastos įmonės, kurių pagrindinė veikla nėra kreditavimas, bet kurios nori suteikti vartojimo paskolas savo akcininkams, darbuotojams ir panašiai. Be įvairių kitų reikalavimų, nustatytos palūkanų „lubos“ ir teisė vartotojui grąžinti kreditą per 14 dienų. Akivaizdu, kad griežtesni reikalavimai paveiks vartotojus, kurie turėtų būti saugomi šiuo įstatymu, nes jiems kreditai taps sunkiau pasiekiami.
Pradėtos reguliuoti ir mokėjimo įstaigos. Tai – tokios įmonės, kurios iš asmenų paima pinigus už suteiktas paslaugas ar prekes ir perduoda juos galutiniam tokių prekių ar paslaugų teikėjui. Tai – mokėjimo operacijos, grynųjų pinigų įmokėjimas, pinigų perlaidos, sumokėjimas už paslaugas mobiliuoju telefonu. Paradoksalu, kad net ir tos įmonės, kurių pajamos iš mokėjimo paslaugų sudaro tik nereikšmingą dalį, taip pat patenka į reguliavimo sritį. Geriausias pavyzdys – telekomunikacijų bendrovės. Nepriklausomai nuo to, kad mokėjimo paslaugos sudaro tik 0,5 proc. bendroje pajamų struktūroje, telekomunikacijų bendrovės buvo prilygintos mokėjimo įstaigoms, kurios privalo gauti licenciją tokiai veiklai, yra prižiūrimos ir atskaitingos Lietuvos bankui. Natūralu, kad šios įmonės pasvers, kas joms naudingiau – būti įspraustoms į reguliavimo rėmus dėl veiklos, kuri joms yra nereikšminga, ar tokios veiklos atsisakyti. Antruoju atveju vartotojai neteks galimybės apmokėti už automobilio stovėjimą ar kitas paslaugas mobiliuoju telefonu.
Jau įsigaliojusios taisyklės – ne pabaiga. Horizonte matyti nemažai naujų iniciatyvų, svarbiausios jų – dėl hipotekinių kreditų tiek ES, tiek Lietuvos mastu. Šįmet Europos Komisija pristatė Direktyvos dėl gyvenamosios paskirties nuosavybės kredito sutarčių projektą. Tikslas analogiškas – spręsti neatsakingo skolinimo ir skolinimosi problemą, kai teikiami hipoteka ar garantija užtikrinti kreditai gyvenamosios paskirties būstui įsigyti. Kadangi tai – pirmasis projektas, neaišku, kaip griežtai direktyva reguliuos šią sritį.
Visai šviežia iniciatyva – Lietuvos banko birželio pradžioje sumanytos atsakingo skolinimo gairės, kurios bus privalomos bankams ir kurių esminė naujovė – maksimalaus kredito dydžio bei įkeisto turto vertės santykio nustatymas. Pritariu, kad toks reikalavimas padės pažaboti nekilnojamojo turto muilo burbulą. Tačiau, atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje, daugeliui galimybė gauti finansavimą taps miražu. Deja, teiginiai, kad visos šalys tokį reikalavimą yra nustačiusios ir Lietuva nieko neišskiria iš Vakarų Europos konteksto, yra prieštaringi visų pirma dėl skirtingo pragyvenimo lygio Lietuvoje ir kitose valstybėse.
Apžvelgiau tik pagrindines sritis, kurias palietė visuotinio reguliavimo iniciatyva. Yra dar daugybė kitų. Kaip teisininkė esu už reguliavimą ir taisyklių įvedimą. Tačiau kaip vartotojas baiminuosi, kad visos iniciatyvos apsaugoti galop atsisuks prieš mane, nes kreditai ar kitos finansinės paslaugos taps neprieinamos arba labai pabrangs.
____________________
Akvilė Bosaitė yra advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vyresnioji teisininkė, advokatė
