Nuo karpos iki vėžio – vienas žingsnis

Nemalonios karpos, atsiradusios ant veido, rankų, kojų ar intymiose vietose, pasirodo, yra užkrečiamosios ligos – papilomos virusinės infekcijos – požymis.

Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) tyrinėjimas prasidėjo XX a. pradžioje, tačiau daugiau nei per šimtą metų nedaug pasistūmėjo ir atsilieka nuo kitų virusų, pavyzdžiui, gripo, ŽIV, tyrinėjimo apie dvidešimt metų.

Sunkumų kyla todėl, kad ŽPV neįmanoma laboratorijoje auginti pasėlio ir ištirti, šis virusas auga tik ant odos. Tačiau nuo jo sukurta vakcina.

Žmogaus papilomos viruso infekcija – lėtinė ir nėra gerai ištyrinėta liga. Ją sukelia žmogaus papilomos virusas – ŽPV, šių virusų yra kelios dešimtys tipų.

Vienas nuo kito šie virusai skiriasi DNR sandara ir turi savo numerį. Virusas su krauju išnešiojamas po organizmą, apsigyvena odos epitelyje arba vidaus organų gleivinėse, dėl jo poveikio atsiranda papilomų ir kondilomų – karpų.

Smailais galais kondilomos dažniausiai atsiranda ant genitalijų, tačiau gali išaugti ir burnos, gerklės gleivinėse, neretai net ant vidaus organų. Karpos – gerybiniai augliai. Dėl viruso poveikio jos gali tapti piktybiniais dariniais – pavyzdžiui, moterims gali išsivystyti gimdos kaklelio vėžys, o vyrams – lyties organo arba šlapimo pūslės.
Užsikrėtimo būdai

Labiausiai paplitę žmogaus papilomos viruso tipai – 6-as ir 11-as. Jie ne onkogeniniai, tačiau dėl šių virusų poveikio išauga smailių kondilomų kolonijos.

Vėžinių darinių sukėlėjai dažniausiai yra 16-o ir 18-o tipo virusai. Beje, 16-o tipo virusas, palyginti su 18, labiau paplitęs Šiaurės Amerikos, Šiaurės Europos šalyse ir Rusijoje, o 18-o tipo virusas – Viduržemio jūros regione ir Afrikos šalyse.

Gydytojai stebi kai kurias kol kas nepaaiškinamas viruso perdavimo ypatybes. Pavyzdžiui, buvo toks atvejis, kai moteris, infekuota ŽPV, per gimdymą užkrėtė savo kūdikį. Vaikui liga pasireiškė ne iš karto, tik 8–10 metais gerklėje ant balso stygų išaugo karpų. Tyrimai parodė, kad vaikas yra 6 ir 11 tipų viruso nešiotojas.

Laikoma, kad ŽPV plinta lytiniu būdu. Tačiau užsikrėsti galima ir per užsikrėtusio žmogaus  rankšluostį, patalynę, chalatą, jei jūsų odoje yra kokių nors žaizdelių, pažeidimų, kur virusas nuo audinio gali patekti.

Liečiant, bučiuojant, šukuojant pažeistą kito žmogaus odą taip pat galima užsikrėsti karpomis. Anksčiau vyrai dažnai užsikrėsdavo karpomis kirpyklose, kai jiems skusdavo barzdą arba plaukus nuo kaklo.

Viena iš ŽPV mįslių – galima gyventi su žmogumi, turinčiu šį virusą, ir neužsikrėsti, oda lieka švari ir sveika. Taip yra todėl, kad papilomoms atsirasti įtakos turi ir nusilpęs imunitetas, kai jis negali nei įveikti viruso, nei sulaikyti jo plitimo. Gydytojai pateikia tokį pavyzdį: vienoje šeimoje tėvas turėjo daug karpų, jo dukrelė, kuri glostė ir draskė jam nugarą, o paskui graužė nagus, užsikrėtė karpomis veidą, o jos motina, kuri daug metų gyveno su šiuo vyru, neturėjo nė vienos karpos.

Statistika patvirtina, kad lytinių organų infekavimas įvyksta per lytinius kontaktus, sulaukus trisdešimties metų infekuotųjų ŽPV būna apie 30 proc., vėliau šis virusų nešiotojų lygis mažėja.

Kai kuriems žmonėms atsikratyti viruso padeda imuninė sistema, kai kuriems – gydymas, o naujų atvejų sulaukus 40–60 metų beveik nepasitaiko. Tad tarp vyresnio amžiaus žmonių viruso nešiotojų nedaug – apie 2 proc. Užtat daug susirgusiųjų vėžiu dėl audinių išsigimimo – 15 proc. Taip yra todėl, kad nuo viruso patekimo į organizmą ir susirgimo vėžiu praeina daugybė metų.

Tiksliname diagnozę

ŽPV diagnostika vyksta keliais etapais. Audinių paviršius tiriamas mikroskopu. Metodas nelabai tikslus, bet būtinas, būtent nuo to gydytojai pradeda. Citologinis tyrimas – nuo epitelio nugremžiama audinio, gautas mėginys tiriamas mikroskopu, citologas žiūri, ar nėra ląstelių pokyčių.

Tačiau šis tipas negali nustatyti viruso tipo ir onkogeniškumo. Polimerinė grandininė reakcija – metodas, kuris padeda nustatyti viruso tipą. Jei paaiškės, jog virusas onkogeninis, svarbu išsiaiškinti, kokia auglio vystymosi stadija. Tam atliekamas citologinis tyrimas.

ŽPV infekcijos gydymas yra kompleksinis. Karpos naikinamos skystu azotu, lazeriu, elektros srove. Tačiau pašalinus karpą viruso neatsikratoma. Virusas lieka epitelyje kaip uždelsto veikimo bomba, kuri vėl gali išauginti naujus papilomų ar kondilomų konglomeratus.

Tai dažnai ir nutinka, jei karpa tiesiog mechaniškai pašalinama, nepatepus pažeistos vietos antivirusiniais tepalais. Susilpninti virusą padeda antivirusiniai vaistai, o sustiprinti imuninę reakciją – interferono šeimos preparatai. Organizme slypintis virusas gali pulti ir po metų, ir po kelerių, ir po dešimtmečio.

Įdomu tai, kad ŽPV infekcija serga ne tik žmonės, bet ir paukščiai, žinduoliai, ropliai. Tiksliau tariant, nuo jų žmonės ir užsikrėtė šia virusine infekcija. Pavyzdžiui, virusai, nuo kurių triušiams ir arkliams atsiranda papilomos, ir ŽPV – artimi giminaičiai.

Parengė A. Kaminskienė