Panevėžio rajone, Prievačkos vienkiemio dirbtuvėse kaukši plaktukas, ant stalo gulasi medžio lentos, o iš jų netrukus atsiranda namai būsimiems sparnuotiems gyventojams.
Sodybos šeimininkas bajoras Sigitas Gudzinevičius sako, kad paukščiais reikia rūpintis ne mažiau nei savais namais. Todėl buvęs jėgeris šiandien save vadina inkilų meistru ir gamina juos kone kiekvienam Lietuvos sparnuočiui.
Jo inkilams netgi suteiktas Krekenavos regioninio parko produkto ženklas – etnografinis paukštukas.
Vilnietis, pašauktas miško
Trečdalį gyvenimo S. Gudzinevičius nugyveno Vilniuje. Ten gimė, užaugo, universitete studijavo biologiją.
Studijų nebaigęs vilnietis atvažiavo į Panevėžio rajoną ir čia veikusiame medžioklės ūkyje įsidarbino jėgeriu – medžioklės plotų prižiūrėtoju, žvėrių šėriku.
O jeigu medžiotojams nepavykdavo patiems nušauti žvėries, tą padaryti patikėdavo jam. Juk medžioklė be laimikio – ne medžioklė.
Jėgeriui Sigitui buvo skirta nedidukė trobelytė Prievačkos vienkiemyje, už trijų kilometrų nuo Liberiškio.
Toje trobelėje, paties perstatytoje į solidžią pamiškės vilą, su šeima tebegyvena iki šiol.
O su vienu iš trijų sūnų – Vytautu – Prievačkoje įkūrė viešąją įstaigą su iškalbingu šūkiu: daugiau inkilų – daugiau gyvybės.
„Kai svarstėme, kaip turėtume vadintis, man atėjo į galvą pavadinimas „Inkiloteka“ – panašiai kaip biblioteka“, – aiškina S. Gudzinevičius.
Bajoras su dviem vardais
Inkilų meistro pase įrašyta, jog jis – Sigitas Girėnas Gudzinevičius.
Tačiau Prievačkos gyventojas prisipažino, jog gyvenime dviem vardais jo niekas nevadina, vien Sigitu.
O du vardai duoti todėl, kad laukdamiesi kūdikio vienas tėvų buvo išrinkęs vieną, o kitas – kitą.
Gimus mažyliui nė vienas nenorėjo nusileisti, tad sūnų pavadino abiem.
S. Gudzinevičius ne tik gimęs gavo du vardus, bet paveldėjo ir bajoro titulą. Bajorai jo protėviai kilę nuo Lydos. Sigitas apgailestauja, kad dėl Lietuvai nedraugiškos Baltarusijos vykdomos politikos negalintis aplankyti senolių gimtųjų vietų.
Grąžina skolą paukščiams
Per gyvenimą S. Gudzinevičius yra ir sumeistravęs, ir įkėlęs begales inkilų.
Gerai jis prisimena pirmojo gamybą.
Buvo tuomet dvylikametis, su tėvais gyveno Vilniuje, Lazdynų mikrorajono daugiabutyje.
Į daugiabučio rūsį parsinešė Neryje išbrinkusį rąstą, pjaustė jį pjūkliuku, kalė, kol išėjo visai neblogas inkilas.
„Kur jį įkėliau, nebeprisimenu. Tikriausiai į kiemo medį“, – šypsosi Sigitas.
Pamilti paukščius, mišką tarp sostinės mūrų augusį berniuką išmokė tėtis, dar visai nediduką pasiimdavęs į medžioklę.
Iki šiol Sigitui įstrigę tėvo pasakojimai, kokie didžiuliai paukščių pulkai skraidydavę Lietuvoje jo vaikystėje.
„Kai augo mano sūnūs, paukščių dar sutikdavome. O štai dabar jų turime viso labo ketvirtadalį iš tų, kiek Lietuvoje gyveno prieš pusę amžiaus. Ir tai yra katastrofa“, – tvirtina S. Gudzinevičius.
Anot jo, visų pirma paukščiai nyksta dėl plynai kertamų miškų – nelikus medžių, neranda sau perėjimo vietų.
Inkilų meistro teigimu, sparnuočiams mirties nuosprendį skelbia ir vėjo jėgainės, ypač statomos jūrose. Gana daug jų žūna atsitrenkusių ir į vadinamuosius vitrininius langus.
Visgi tokius Sigitas įstatė ir savo pamiškės viloje, tad prisipažįsta dėl to dabar jaučiantis kaltę.
Tad nori sparnuočiams grąžinti skolą inkilais.
Dundėjo visa Upytė
S. Gudzinevičius kala inkilus visų rūšių paukščiams, gyvenantiems Lietuvoje.
Anot jo, sumeistrauti tokį namelį tikrai nėra sunku.
Meistras netgi siūlosi inkilą atvežti į nurodytą vietą, įkelti į medį, dargi nufotografuoti ir nuotrauką įdėti į duomenų bazę.
Šią internetinę duomenų bazę sukūrė sūnus.
Jei klientui bus aktualu, po metų Sigitas pasirengęs nuvykti inkilo iškuopti. Anot jo, paukščių namus kuopti taip pat svarbu kaip ir savuosius.
Ateityje S. Gudzinevičius netgi svarsto savo namuose Prievačkoje priimti norinčius pasimokyti kalti inkilus.
Ir šypsosi prisiminęs, kaip kartą Upytėje šito mokė kelias dešimtis moterų.
„Dundėjo visa Upytė. Bijojau, kad plaktukų kalimą išgirdę žmonės neimtų manyti, jog karas prasidėjo“, – juokiasi S. Gudzinevičius.
Lemtingi net milimetrai
Pasak inkilų meistro, dauguma klaidingai mano, kad tokių žmogaus sumeistrautų namų tereikia varnėnams.
„Šiuo metu Lietuvoje gyvena 408-ios paukščių rūšys, bent tiek jų užfiksuota, o gali būti ir daugiau“, – sako Sigitas.
Mat, anot jo, šylantis klimatas į mūsų šalį prikviečia iki tol čia retai užsukdavusių sparnuočių.
„Ir pats esu matęs stepinį suopį. Kadangi nespėjau nufotografuoti, žmonės netiki, kad ir toks pasirodė Lietuvoje“, – sako S. Gudzinevičius.
Rengdamas edukacijas jis aiškina, kokio dydžio inkilo, o svarbiausia – kokio dydžio anga, reikalinga kiekvienai rūšiai. Anot jo, paukščio gerovę ir saugumą gali nulemti net keli tokios landos milimetrai.
Didžiausi jo gaminti inkilai skirti pelėdoms. Mažieji – bukučiams, lipučiams, gražgalvėms.
Pagaminus inkilą svarbu ir aukštis, kuriame jis pakabinamas. Inkilas turėtų būti neprieinamas nei katėms, nei pelėms.
Beje, jo sukaltieji inkilai – nedažyti.
S. Gudzinevičius tvirtina, kad inkilų spalva paukščiams nesvarbu – gamtai nereikia pagražinimų.
Taip Prievačkos vienkiemio dirbtuvėse gimsta ne tik inkilai. Čia, lentą po lentos, tarsi iš naujo dėliojamas ryšys su gamta. Šiandien Sigitas nebeskaičiuoja, kiek tų inkilų jau sukalęs – svarbiau ne skaičius, o tai, kad dar viename medyje atsirastų vieta gyvybei.
P. Židonio nuotraukos
