Panevėžio autobusų parko dailininkė Danutė Augustinienė kūrybą atranda visur – nuo senų autobusų stoties relikvijų iki šokio terapijos, fotografijos ir net raugiamų kopūstų.
Danutė Augustinienė sako, kad su metais vis labiau norisi rinktis tik tai, kas iš tiesų teikia džiaugsmą. O smalsumas ir siekis išbandyti naujus dalykus vis atveda į netikėtus atradimus.
Daugiau nei darbas
„Jeigu negaliu kurti, jaučiuosi labai blogai“, – neslepia D. Augustinienė.
Tai, regis, geriausiai apibūdina jos santykį su gyvenimu.
Iš Kupiškio kilusi Danutė jaunystėje pasirinko architektūros studijas, o baigusi mokslus pagal paskyrimą išvyko dirbti į Klaipėdą.
Vėliau gyvenimo kelias ją atvedė į Panevėžį – miestą, kurį, kaip pati prisimena, iš pradžių priimti nebuvo lengva.
Sprendimą persikelti arčiau gimtinės nulėmė ne tik aplinkybės, bet ir šeimos artumas – tėvai norėjo, kad dukra gyventų netoliese.
„Palyginti su Vilniumi ir Klaipėda, man Panevėžys atrodė kaip provincija. Tačiau pradėjusi leisti šaknis, pamilau miestą“, – sako kūrėja.
Kūrybinis pradas D. Augustinienei savotiškai užkoduotas.
„Jeigu vienai vaikščioti kiek nejauku, su fotoaparatu niekada nebūsi vienas.“
D. Augustinienė
Šeimoje netrūko talentingų, kūrybingų žmonių.
Ir senelis, ir jo brolis buvo kalviai, kurių darbai puošia įvairias erdves ir saugomi muziejuose.
Kitas senelis garsėjo kaip daraktorius, oratorius ir įvairių idėjų sumanytojas.
Abu Danutės broliai taip pat išsiskiria kūrybiškumu ir nagingumu.
Ją pačią polinkis piešti lydėjo nuo mažens, todėl architektūros studijos atrodė natūralus pasirinkimas.
Nors pagal specialybę dirbo vos kelerius metus, kūryba iš jos gyvenimo niekur nedingo – persikėlė ir į profesinę veiklą, ir į laisvalaikį.
Lemtingas susitikimas
Į Panevėžio autobusų parką D. Augustinienė pateko kone atsitiktinai.
Kai per vieną miesto šventę ji pristatė savo pieštus atvirukus, priėjęs vyras pasiūlė pabandyti dirbti įmonėje, tuo metu ieškojusioje dailininko.
„Man kaip tik reikėjo darbo. Buvo ir kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, gaminti molio namelius, bet pasirinkau Autobusų parką. Ir taip aš čia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų“, – pasakoja Danutė.
Darbas įmonėje jai patiko, čia netrūko erdvės kūrybai. Tiesa, anuomet dailininko kasdienybė buvo visai kitokia nei šiandien. Skelbimai, agitaciniai užrašai, autobusų tvarkaraščiai – visa tai buvo rašoma rankomis, dažnai ant metalinių lentelių.
Keičiantis laikams, į darbo rutiną atėjo reklama.
Panevėžio autobusų parke gimė idėja klientams siūlyti reklamą ant autobusų, be to, atsirado poreikis mokytis visiškai naujų dalykų.
„Suprasti, kas yra rinkodara ir reklama, man prireikė laiko. Tai buvo nauja sritis, todėl pradėjau mokytis vadybos“, – pasakoja D. Augustinienė.
Technologijų amžiaus pradžia taip pat nebuvo paprasta. Kompiuteriai anuomet buvo retenybė, o požiūris į kūrybinių profesijų atstovų poreikius – gana skeptiškas.
„Buvo manoma, kad dailininkai savojo kompiuterio tikrai gali palaukti“, – pamena pašnekovė.
Tačiau kūrybiški sprendimai dažnai gimsta iš būtinybės. Ieškodama galimybių, ji surado kompiuterių prekybos įmonę ir pasiūlė mainus: už sukurtą reklamą – kompiuteris.
„Sukūriau ne tik reklamą, bet ir šūkį. Tad mainais gavau ne tik kompiuterį, bet dar ir kėdę prie jo“, – juokiasi.
Senosios stoties prisiminimai
D. Augustinienės iniciatyva Panevėžio autobusų parke pradėta rinkti įmonės istorija ir ja dalintis su visuomene.
Ši idėja gimė, kai pradėta ardyti senoji Panevėžio autobusų stotis.
Dalis senųjų objektų iškeliavo į metalo laužą, kiti atsidūrė muziejuje.
Danutei kilo mintis išsaugoti bent dalį to, kas dar priminė praeitį.
Taip gimė sumanymas įrengti stotelę, primenančią kelis dešimtmečius Panevėžyje stovėjusias autobusų atvykimo aikšteles.
Pavyko išgelbėti senąją šiukšliadėžę, stovą, suoliuko rėmus – detales, kurios anuomet atrodė savaime suprantamos, o šiandien jau tampa miesto istorijos dalimi.
Nors naujoji stotis jau nepriklauso Panevėžio autobusų parkui, simbolinė stotelė „Sveiki atvykę“ iki šiol primena ankstesnius laikus ir tarsi tebepasitinka atvykstančius keleivius.
D. Augustinienė svarsto, kad autobusų stotis panevėžiečiams buvo kur kas daugiau nei transporto mazgas.
„Autobusų stotis buvo savotiški miesto vartai, turėję ypatingą reikšmę ne vienai panevėžiečių kartai“, – sako ji.
Išsaugotas ir senas albumas su sovietinių laikų darbo pirmūnų nuotraukomis bei įmonės pasiekimais, tačiau šių dienų žmogui reikia ne tik tokios istorijos.
Danutė pradėjo ieškoti senų daiktų, nuotraukų ir detalių, galinčių papasakoti ne tik propagandinę ilgametę įmonės istoriją. Kreipėsi į kolegas, tikėdamasi, kad kažkam pavyko išsaugoti bent dalelę praeities. Tačiau paieškos nebuvo lengvos. Visgi jai pavyko surinkti senų komposterių, išlikusių bilietų, archyvinių fotografijų.
Kadangi specialių ekspozicijos patalpų įmonė neturi, istorijos fragmentai persikėlė ant koridorių sienų.
Jas šiandien puošia archyvinės nuotraukos, pasakojančios miesto viešojo transporto raidą – nuo pirmųjų vežikų, keleivius vežusių arkliais kinkytuose vežimuose, iki jau šiuolaikiškesnių autobusų stoties pokyčių.
Ateities planuose – dar viena detalė, kuri jaunesnei kartai galėtų tapti savotiška pažintimi su praeitimi. Svarstoma įrengti autobusų turėklą, panašų į tuos, kurie kadaise buvo viešajame transporte, o prie jo pritvirtinti senuosius komposterius.
„Šiuolaikiniai vaikai jų nematė. Norisi turėti bent mažą kampelį su prisiminimais“, – sako D. Augustinienė.
Užbūrė obuoliai sniege
Kūryba Danutės gyvenime neapsiriboja vien profesine veikla. Ji neįsivaizduoja be jos nei darbo, nei laisvalaikio. Ryšį su kūryba moteris ypač aiškiai pajuto vienu sudėtingesnių gyvenimo momentų – susirgus, kai beveik mėnesį teko praleisti izoliuotoje ligoninės palatoje, nebuvo leista aplankyti net artimiesiems.
„Paprašiau, kad atneštų bent pieštukų ir popieriaus. Visas tas dienas piešiau. Jeigu negaliu kurti, jaučiuosi labai blogai“, – prisipažįsta ji.
O fotografija į D. Augustinienės gyvenimą atėjo kartu su skaitmeninių fotoaparatų era.
Vienas iš brolių pasiūlė išbandyti savo turėtą, anuomet gana retą japonišką fotoaparatą.
Lemtinga tapo išvyka į kaimą ankstyvą rudenį, kai netikėtai iškritęs sniegas pakeitė įprastą kraštovaizdį.
„Ant medžių dar kabėjo obuoliai, bet jie jau buvo užkloti sniegu. Fotografavau ir negalėjau atsigrožėti. Norėjosi tą grožį parodyti draugams ir pažįstamiems, nes žodžiais to perteikti neįmanoma“, – prisimena pašnekovė.
Nuo tos akimirkos fotografija tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Ilgainiui D. Augustinienė prisijungė prie bendraminčių Panevėžio fotografų draugijoje. Aktyviai įsitraukusi į draugijos veiklą, tapo ir jos pirmininke.
Gyvenimo bendrakeleivis
Nors fotografija užima svarbią vietą D. Augustinienės gyvenime, ji pabrėžia, kad tai nėra darbas ar pajamų šaltinis.
Fotoaparatą ima tik tada, kai pati to nori. Fotografija jai – atgaiva ir draugystė su pasauliu.
„Jeigu vienai vaikščioti kiek nejauku, su fotoaparatu niekada nebūsi vienas“, – tvirtina.
D. Augustinienė yra surengusi ir savo darbų personalinę parodą, pelniusi Panevėžio savivaldybės kūrėjo stipendiją.
Kasmet Panevėžio fotografų draugija rengia parodas, kuriose savo darbus pristato ir ji. Tačiau šių įvertinimų nesureikšmina. Didžiausią malonumą teikia ne viešas pasirodymas, o pati fotografavimo ir vaizdo apdorojimo kelionė.
„Fotografavimas nesibaigia vien kadro pagavimu. Gerą nuotrauką dar galima subtiliai pagerinti pasitelkus technologijas. Nemėgstu didelių intervencijų, bet šiek tiek prisiliesti norisi“, – pasakoja ji.
Anot pašnekovės, kiekvienas kadras pereina per asmeninį jausmų ir patirties filtrą, todėl net tą patį vaizdą keli fotografai matytų skirtingai.
Savo darbais Danutė retkarčiais pasidalija ir socialiniuose tinkluose, nors aktyvia virtualios erdvės vartotoja savęs nelaiko.
„Didžiausias malonumas – fotografuoti ir redaguoti. Pasidalinimas – jau tik pabaigos momentas. Kai perleidi kadrą per save, savo matymą, jis vėl suspindi“, – įsitikinusi D. Augustinienė.
Kulinarinis dienoraštis
D. Augustinienė kūrybą atranda netgi virtuvėje.
Maisto gaminimą pašnekovė vadina dar viena saviraiškos forma, kurioje taip pat netrūksta eksperimentų, improvizacijos ir atradimų.
Po didesnių šeimos švenčių ji turi savotišką ritualą – dienoraštyje užrašo, ką gamino ir kaip patiekalus įvertino artimieji.
Šeima D. Augustinienei svarbi gyvenimo dalis. Dukra, gyvenanti Kaune, padovanojo du anūkus, o Australijoje įsikūręs sūnus mamos namuose apsilanko gerokai rečiau.
Auganti ir vis įvairesnė šeima paskatino Danutę atsakingiau kaupti receptų užrašus. Praktika parodė, kad net geriausias patiekalas po metų gali pasimiršti – kaip ir tai, kam jis patiko, o kam ne.
„Šeima vis didėja – atsirado žentas, šeimas sukūrė brolių vaikai, atsirado anūkų. Vienas nevalgo razinų, kitas nemėgsta keptų bulvių, trečias alergiškas riešutams. Viską prisiminti tikrai sudėtinga, tad rašau savotišką dienoraštį – ką gaminau, ar kitiems patiko, ar ne“, – pasakoja panevėžietė.
Polinkis kurti virtuvėje, regis, paveldėtas iš šeimos. D. Augustinienės mama buvo ne tik meniškos sielos žmogus, mezgusi išskirtinius raštuotus megztinius, bet ir puiki kulinarė.
„Ko imdavo, viskas jai išeidavo tobulai“, – prisimena pašnekovė.
Danutė kuklinasi sakydama, kad mamos meistriškumui neprilygs, tačiau šeimos kasdienybė vis tiek išmokė suktis virtuvėje.
Šiandien, kai vaikai turi savo gyvenimus, vienai sau gaminti ilgai stovint prie viryklės nebesinori. Bet pomėgis išbandyti ką nors naujo niekur nedingo. Danutė turi ir firminių savo receptų: vasarą ji visuomet gamina girą, o žiemą raugia kopūstus.
„Man patinka pagaminti kažką įdomaus, tik su viena sąlyga – kad nereikėtų ilgai stovėti prie viryklės“, – šypsosi.
Tik kai į namus suvažiuoja vaikai ir anūkai, paprasto patiekalo nebeužtenka – norisi ne tik pasotinti, bet ir nustebinti.
„Ne šiaip iškepti naminį kotletą, o paruošti jį įdomiau – su įdaru, po patalais ar kitaip“, – pasakoja D. Augustinienė.
Šokio magija
Danutės kasdienybėje svarbią vietą užima ir dar viena, iš pirmo žvilgsnio netikėta veikla – šokio terapija.
Nors pati save vadina toli gražu ne idealia šokėja.
„Esu labai prasta šokėja, bet šokio terapija mane paviliojo“, – šypsosi D. Augustinienė.
Šokio terapijoje ją žavi laisvė, bendrystės jausmas ir galimybė bendrauti be žodžių.
„Tai grupė, kuri kalbasi per judesį. Nežinau, kaip tai veikia, bet tas jausmas sunkiai nusakomas“, – tvirtina.
Nors anksčiau yra išbandžiusi dailės ir kitas terapines veiklas, šokio terapija, anot Danutės, suteikia visai kitokią patirtį.
Vienas jai įsimintiniausių užsiėmimų – improvizacinis šokis su atsitiktinai parinktu partneriu, vos susilietus pirštų galiukais.
„Užsimerkęs turi pajusti, kaip susilieji ir ištirpsti šokyje. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet šokio energetika labai stipri“, – pasakoja D. Augustinienė.
Ji svarsto, kad šiandienos pasaulyje kūrybinės veiklos tampa savotiška atsvara kasdienybei.
„Gyvename laikais, kai daug streso kelia geopolitiniai įvykiai. Kūryba bent šiek tiek padeda su tuo susitvarkyti“, – sako panevėžietė.
Nefotografuoja žmonių
Nors Danutė savęs nelaiko itin drąsia, galimybės pažinti neatrastas sritis stengiasi nepraleisti.
„Iš prigimties esu labai smalsi. Man įdomu, kas vyksta pasaulyje, todėl jeigu tik atsiranda galimybė ką nors naujo patirti ar išmokti, stengiuosi tuo pasinaudoti“, – teigia ji.
D. Augustinienė mėgsta ir keliauti, o neatsiejama kiekvienos išvykos dalis – fotoaparatas. Net leidžiantis į trumpas keliones, į kuprinę įsimetamas fotoaparatas.
Nors šiuolaikiniai telefonai gali pagelbėti užfiksuojant akimirką, pašnekovė tarp telefono kameros ir tikro fotoaparato brėžia aiškią ribą.
„Telefonai tinka kelionių atvirukams, o sielos įspūdžiams – tik fotoaparatas“, – įsitikinusi D. Augustinienė.
O žmonių fotografuoti ji nemėgsta.
Anot Danutės, portretinė fotografija dažnai virsta prašymais retušuoti raukšles ar taisyti išvaizdos detales.
„Man svarbiausia – jausmas. Pagal užsakymus nefotografuoju. Fotografuoju tik vedama vidinio impulso. Su laiku norisi daryti tik tai, kas iš tiesų džiugina“, – pabrėžia D. Augustinienė.
