Kryžeiviai grįžta į paskutinę pagonybės tvirtovę Europoje – Lietuvą. Po septynių amžių pertraukos lietuviai aukoja savo dievams prašydami paramos kovojant su svetimšalių legionais. Tik šįkart kruvini mūšiai vyks ne pelkėse, miškuose ir pievose, o moderniose alkose – krepšinio arenose.
Naujų šventovių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus arenų – žyniai rugpjūčio 31–rugsėjo 18 d. vėl pasirengė kūrenti šventąją ugnį.
Viename senovės lietuvių padavime pasakojama apie dvylika Zodiako ženklų, išvadavusių aukštame bokšte įkalintą Saulę. Perkeliant šį mitą į dabartines sąlygas, visiškai aišku, kas yra tie dvylika ir kas yra Saulė. Vadavimo mūšyje baltų krepšinio olimpas bandys pergalėti Lietuvos žemių besigviešiančius svetimšalių dievus. Kaip atrodo ši lietuviškų religijų – pagonybės ir krepšinio – sintezė?
Nunadievio užvaldyti
XIII–XIV a., kai pagonybė buvo oficiali Lietuvos religija, dievų panteono nariai pasižymėjo kario mentalitetu. Stiprūs, galingi, rūstūs, nepalenkiami, karingi.
Virš viso panteono iškilęs svarbiausias Dievas įvairiuose šaltiniuose vadintas skirtingai – Nunadieviu, Andajumi, Diviriksu.
Tai – tvirtas, rigoristinis dievas, kuris saugodamas tvarką nevengia ir drastiškų metodų. Įniršę lietuvių kariai senovėje šaukdavosi Nunadievio – rūstaus ir galingo Dievo.
Toks dievas Lietuvos rinktinėje – treneris Kęstutis Kemzūra. Jei pernai prieš pasaulio čempionatą buvo nemažai abejojančių, ar jaunas treneris su neskaniu praeities konfliktų su krepšininkais šleifu galės sutramdyti rinktinės žvaigždes, šiemet tokių dvejonių visiškai nebeliko.
Tačiau Nunadievio darbas šią vasarą tramdant sau pavaldžius dievus yra neabejotinai sunkesnis. Nors šiemet, kaip ir pernai, niekas iš žemesniųjų panteono narių neabejoja Vyriausiojo autoritetu, patys dievai turi didesnius ego ir ambicijas. Tačiau kartu tarp jų vyrauja aiškus supratimas, kad po vieną pergalės jie neiškovos, visiems reikės ko nors atsisakyti dėl bendro tikslo. Tai nuspręsti turės būtent Nunadievis.
K. Kemzūra, kaip ir praėjusią vasarą, siekia suburti tvirtą kaip monolitas ir agresyvų panteoną, kuriame visi gyventų pagal principą „vienas už visus, visi už vieną“. Nunadievis jau turėjo progų kvestionuoti savo pavaldinių pasirengimą kovai, kai po pirmųjų draugiškų rungtynių su Rusija per žurnalistus netiesiogiai klausė: „Kur buvo jūsų charakteris ir kovos dvasia?“
Nunadievis darys viską, kad iš žemesniųjų dievų išreikalautų tai, ko nori. Rūstus jis turi būti todėl, kad parodytų savo galią, jėgą ir patikimumą. XIII–XIV a. lietuviams, paskendusiems karuose su kryžiuočiais, rusais ir mongolais-totoriais, nereikėjo mielo ir nuolaidaus dievo. Kaip dabar tokio nereikia ir Lietuvos krepšininkams.
Tačiau K. Kemzūra ne visiems būna vienodai rūstus. Pasirengimo pradžioje daug priekaištų sulaukęs Tomas Delininkaitis sulaukė Nunadievio užtarimo. Treneris, kaip ir senovės lietuvių dievas, turi savo tiesą ir pats už tą tiesą atsako. K. Kemzūra tai puikiai supranta nuolat pažymėdamas, kad prisiims atsakomybę už visus sprendimus tuo atveju, jei Vėjopatis nupūs nuo rojaus vartų nevertuosius.
Jei nevertieji pasirodytų besą Lietuvos krepšininkai, tai pirmiausia būtų Nunadievio nesėkmė. Jei šiemetis lietuvių panteonas liktų už pirmojo čempionato šešeto ribų (pirmos dvi vietos garantuoja kelialapį į Londono olimpiadą, o kitos keturios – į papildomą olimpinį atrankos turnyrą – red. past.), Lietuvos krepšinio meldžionys neabejotinai ieškotų naujo Dievo. Tai savaime nebūtų jokia sensacija, nes ir lietuviai pagonys, priimdami krikštą, pripažino, kad jų Dievas ir dievai neparodė galios ir stiprybės, todėl turi užleisti vietą kitiems.
Bet dabar tie patys meldžionys atnašauja Nunadieviui ir jo pavaldiniams. Jei likimo deivė Laima (beje, nepavaldi Nunadieviui) to norės, rugsėjo viduryje Lietuvos krepšinio Romovėje (svarbiausioje baltų religinė šventovė) – Kauno „Žalgirio“ arenoje – Nunadievis sulauks naujo garbinimo proveržio.
Kieno Perkūno kirvis?
Pagrindinis Nunadievio patikėtinis žemėje – krepšinio aikštėje – Perkūnas. Pats galingiausias žmonėms pasirodantis dievas, kurio kultas buvo ryškiausiai išplėtotas pagoniškoje Lietuvoje.
Tai dievas, kurį Nunadievis siunčia kovoti su Velniu. Arba kitaip – ispaniškais, prancūziškais, rusiškais, serbiškais dievais.
Pernai Perkūno kirvį tvirtai savo galingose plaštakose spaudė Linas Kleiza, bet dabar Nunadievis turi ieškoti naujo pasiuntinio ir savo valios vykdytojo. Tai vienas iš pasirinkimų, temdantis svarbiausio Dievo viešpatavimą. Kam įteikti Perkūno kirvį?
Idealiausias variantas atrodo Šarūnas Jasikevičius. Puikiai atitinkantis Perkūno apibūdinimą – rūstus ir piktas (aikštėje ir bendraudamas su žurnalistais) vidutinio amžiaus griausmavaldys, valdantis svarbiausius kosmologinius taškus ir svaidantis žaibus, kad ir kas tai būtų – ar juvelyriniai perdavimai, ar tritaškiai.
Šaras tebegali kurti stebuklus – kaip Perkūnas, kuris, kaip rašoma metraščiuose, 1219 metais lietuviams puolant Kuršą užšaldęs Rygos įlanką. Bet 2003 metų Europos čempionato naudingiausiam krepšininkui dėl metų naštos nebe taip paprasta ilgai išsilaikyti kovos vežime ir tramdyti jį tempiančius įnirtusius žirgus…
Nunadieviui neišvengiamai teks taikyti Perkūno kirvio rotaciją. Tai turi savo privalumų, nes atvykėliai dievai negalės nuspėti, iš kur laukia galingiausias kirtis. Ar iš valingo Rimanto Kaukėno, ar iš kito panteono sugrįžėlio Dariaus Songailos, ar iš Kšyštofo Lavrinovičiaus? O galbūt kirviu mosuos į vežimą tris žirgus vietoj dviejų įsikinkęs Martynas Pocius?
Toks platus asortimentas iš K. Kemzūros reikalaus staigios ir tikslios reakcijos. Nes prieš paprastą kovą jis vargiai galės prieiti ir įteikti kirvį vienam iš pretendentų. Potencialių Perkūnų Lietuvos rinktinė turės kiekvienose rungtynėse, svarbu, kad kirvis atitektų tam, kuris jo bus verčiausias. Kuris būtent tą vakarą bus nusiteikęs žaibais ištaškyti visą priešiškų dievų sambūrį.
Teliavelio saulė
Trečias svarbiausias senovės lietuvių panteono dievas – legendinis kalvis Teliavelis, kuriant pasaulį nukalęs Saulę ir užmetęs ją į dangų. Aukotojų ir garbintojų suvoktas kaip milžinas, nepaprastos jėgos dievas, galintis atlikti bet kokį žygdarbį.
Jonas Valančiūnas saulę nukalė jau tris kartus, su savo bendraamžiais laimėdamas du Europos ir pasaulio čempionatą. Šios vasaros viduryje dar rodėsi, kad vos 19 metų milžinas nėra tinkamai pasirengęs iškart pradėti žaisti didžiųjų dievų teritorijoje, tačiau po pirmųjų draugiškų rungtynių Nunadievis pateko į tokią padėtį, kai tiesiog liktų nesuprastas nepasilikęs panteone ir neskyręs rimto vaidmens jauniausiam savo pavaldiniui.
Nors ir stokodamas tos antžmogiškos jėgos, kuri Teliavelį išskiria iš kitų dievų, J. Valančiūnas galingais dėjimais drebino ir rusų, ir ispanų krepšį. Supertalento agresyvumas, kovingumas ir pasiryžimas grūsti kamuolį į krepšį per Serge Ibaką, kurio baiminasi net daugelis NBA žvaigždžių, yra savybės, kurios įpučia gaivaus oro į lietuvių panteoną.
J. Valančiūnas privalo būti ne Saulės vaduotojų būrio statistas, o gauti atsakingų misijų ir tapti svarbiausiu rinktinės X faktoriumi, nes ir tarp solidžių panteono narių spinduliuoja lyderio savybes, kaip tada, kai surengė minipasitarimą aikštės viduryje per rungtynes su Rusija.
Teliavelis nebus vienintelis veiksnys. Nesvarbių aspektų Saulės išvadavimo žygyje – Europos čempionate – tiesiog nenumatoma. Reikės ir įkvepiančių kalbų, ir Nunadievio su kolegomis sumontuotų filmų ištraukų, bet labiausiai – kiekvieno Saulės vaduotojo agresyvaus nusiteikimo ir ryžto. Kokie pragariški mūšiai laukia tris rugsėjo savaites Lietuvoje, galima tik numanyti, jei stipriausi Europos krepšinio dievai jau per pasirengimo laikotarpį demonstravo tokią jėgą, nusiteikimą ir intensyvumą.
Nei patys dievai, nei jų garbintojai nesitiki, kad bus lengva. Saulė užrakinta po 11 užraktų-rungtynių. Jei juos sugebės atrakinti, dvylika Zodiako ženklų taps nemirtingi. Amžiams. Kaip tikri dievai.
Tegul Laima tam neprieštarauja. Tepadeda jiems sėkmės dievybės kaukučiai, barzdukai (su Tomu Balaišiu-Sėkla priešakyje) ir markopoliai.
