Sisteminės viešojo sektoriaus pertvarkos Lietuvoje gal ir apmažina institucijų skaičių bei padeda sutaupyti biudžeto lėšų. Tačiau velnias slypi smulkmenose.
Dėl tokių smulkmenų vis dar reikia aplankyti įstaigą A, kad gautum ir nuneštum į įstaigą B dokumentą, kurio niekam nereikėjo ir nereikės. IQ surinko keletą pastarojo meto beprasmybių, pasireiškiančių popierizmu, žmonių gainiojimu, jų laiko eikvojimu ir valdiškų įstaigų darbu tuščiomis apsukomis.
1. Jei norite gauti vairuotojo pažymėjimą, turite į „Regitrą“ pristatyti poliklinikoje išduodamą pažymą apie sveikatos būklę. Tačiau gali būti, kad dar teks vykti į Priklausomybės ligų centrą, ten paprašyti darbuotojo, kad patikrintų, ar jūs nesate priklausomas nuo narkotikų (tai atliekama patikrinus kompiuterinę duomenų bazę), ir gauti pažymą, kurios prašo poliklinika. Jei tai darysite Vilniuje, procedūra kainuos 2 litus ir individualiai įvertintą sugaištą laiką. Kitų miestų Priklausomybės ligų centruose pažyma gali kainuoti ir 11 ar 16 litų.
Keista tai, kad pažymos apie priklausomybes kai kurios poliklinikos neprašo. Dar kitos patikrina pačios ir vykti į Priklausomybės ligų centrą nereikia. „Regitra“ šios pažymos taip pat nereikalauja.
2. Viešųjų ryšių specialistas ir Vyriausiosios rinkimų komisijos narys Liutauras Ulevičius, rugsėjį susilaukęs dukros, turėjo gauti vienkartinę 1430 litų (11 bazinių socialinių išmokų dydžio) išmoką. Du apsilankymai Socialinės paramos centro skyriuje, vienas seniūnijoje ir vienas Vilniaus savivaldybėje tikslo pasiekti nepadėjo.
Viena iš nesėkmės priežasčių yra tai, kad nebuvo deklaruota naujagimės gyvenamoji vieta. Tai kažkodėl būtina prieš tėvams pervedant pinigus. L. Ulevičius skaičiuoja praradęs mažiausiai tris darbo valandas ir šį procesą kiek apleidęs – pašalpos jis negavo iki šiol.
Detalų kelionių po įstaigas, gautų atsakymų ir trukdžių aprašymą galima rasti tinklaraštyje ulevičius.lt, tačiau ten L. Ulevičius ne tik skundžiasi biurokratija. Jis pateikia schemą, kaip pinigų išmokėjimą būtų galima automatizuoti ir kiekvienais metais 34 tūkst. kūdikių besidžiaugiantiems tėveliams sutaupyti laiko.
Viskas galėtų vykti, pavyzdžiui, taip: gyventojų registre registruojant naują asmenį iš karto turėtų būti pradėta išmokos procedūra. Jei įregistruojami tėvas ir motina, išmoka dalijama perpus, jei tik vienas – skiriama visa išmoka. Informacija apie tai siunčiama „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), kuri iš gyventojų pajamų deklaracijų turi duomenis apie jų banko sąskaitas, ir pervedami pinigai.
3. Menininkas Gediminas turi namą Vilniaus centre. Tiesa, jo namas, turintis atskirą įėjimą ir vieną bendrą akliną sieną su greta stovinčiu daugiabučiu, šiuo metu juridiškai įregistruotas tik kaip greta stovinčio namo butas.
Gediminas sako, kad turėdamas atskirą įėjimą nevaikšto bendra laiptine, nesinaudoja rūsiu, tačiau daugybę metų moka už šių bendrojo naudojimo patalpų šildymą, valymą, apšvietimą ir remontą.
Pernai rudenį Gediminas nusprendė atsiskirti – gauti nuosavą adresą, kuris išvaduotų nuo mokėjimo už svetimas gėrybes. Vienas būtinų žingsnių – įrodyti, kad namu tapti pretenduojantis butas tikrai neturi jokios angos į namą, nuo kurio ketina atsiskirti. Gediminas nunešė savo buto planą. Durys ir langai – tik į lauką. Tačiau architektai dėl visa ko paprašė atnešti dar ir kaimyno – iš už bendros sienos – buto planą.
Matyt, nuspręsta patikrinti, ar Gedimino buto siena nėra pusiau teleportacinė – architektams greičiausiai pasirodė, kad tokių sienų Vilniuje dažnai pasitaiko. Iš vienos pusės aklinai užmūryta, tačiau iš kitos pusės gali eiti kiaurai arba tiesiog įkišti ranką pasiskolinti druskos ar degtukų. Panašiai kaip Kelių eismo taisyklėse dviguba kelio ženklinimo juosta su viena ištisine ir viena brūkšnine linijomis – iš vienos pusės įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą galima, iš kitos – ne.
Gediminui teko papildomai gaišti savo ir kaimyno (šis turėjo įduoti savo buto planą) laiką, tačiau dėl architektų darbo Gediminas nesiskundžia ir juos be ironijos giria: buvo atvažiavę, apžiūrėjo, o tada sutvarkė reikalingus dokumentus. Nuosavo adreso procesas dabar užstrigęs pas žemėtvarkininkus.
4. Nuo šių metų pradžios visi nuomojami ar parduodami pastatai ar butai privalo turėti energinio naudingumo sertifikatus. Tokį Statybos įstatymo pakeitimą Seimas priėmė atsižvelgdamas į ES direktyvos reikalavimus. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, seną butą išnuomoti ar pirkti norinčiam klientui, visiškai pakaktų žvilgtelėti į sąskaitas už šildymą. Kam tuomet kelias dienas trunkanti ir mažiausiai 200 litų kainuojanti energinio sertifikato išrašymo procedūra?
Aplinkos ministerija mėgina taisyti padėtį, o ministras Valentinas Mazuronis žada galimybę sudarant sandorį per notarą gauti tipinį sertifikatą, kuris kainuotų 10 litų arba nekainuotų visai. Tačiau jame, remiantis Statybos įstatymu, galės būti nurodyta žemiausia energinio naudingumo klasė.
5. Žinių radijo žurnalistas Aurimas Perednis už automobilio valytuvo rado pranešimą apie baudą dėl statymo taisyklių pažeidimo. „Iš karto paskambinau nurodytu telefonu ir pasiūliau nedelsdamas sumokėti baudą – atvežti ar pervesti per banką. Ne, pasak Vilniaus savivaldybės tarnautojo, taip negalima, atsiųsime jums laišką po kelių mėnesių“, – rašo žurnalistas savo feisbuko paskyroje.
Po poros mėnesių jis gavo laišką, kuriame trys pilni lapai teksto, parašai ir antspaudai. „Registruotas, paštininkė buvo priversta vaikščioti, kol ras mane namie, bauda 40 litų. Sumokėjau, sėdžiu ir galvoju, ar yra dar Europoje tokia šalis, kuri leidžia sau tokį popierizmą? Kodėl taip nebranginamas laikas?“ – rašo A. Perednis.
6. Ligos pašalpa skiriama pasibaigus nedarbingumui, tačiau tik pateikus „Sodrai“ tris dokumentus (du pildo darbdavys ir vieną pats sirgęs asmuo). Ar pasibaigus nedarbingumui žmogus gaus pašalpą, kažkodėl priklauso ir nuo darbdavio – kol šis nenusiųs dokumentų, tol pašalpos nebus. Be to, visa būtina informacija jau būna „Sodroje“, nes Lietuvoje veikia elektroninis nedarbingumo pažymėjimas: suformuotas gydymo įstaigoje jis keliauja į „Sodrą“, jame yra visa informacija apie nedarbingumo pradžią, pratęsimą ir pabaigą.
7. Registruojant įmonę reikalaujama fizinio registracijos adreso, kad įmonių savininkai gautų korespondenciją, tačiau pakaktų pašto dėžutės arba net elektroninio pašto adreso.
Fiktyviai po savo stogu įmones priimantys asmenys iš to susikuria versliuką. Vilniuje adresu Geležinkelio g. 3-14A arba Adutiškio g. 3-3 registruotos dešimtys įmonių.
Pasak verslo teisės ir finansų specialisto Ryčio Stanevičiaus, kitose šalyse problema sprendžiama įsigyjant pašto dėžutę, tačiau šį žingsnį būtų galima peršokti, nes oficiali valstybinė korespondencija jau perkelta į elektroninę erdvę: VMI elektroninio deklaravimo sistema, „Sodros“ elektroninė draudėjų aptarnavimo sistema ir panašiai. R. Stanevičiaus, vadovaujančio įmonių grupei „Airista“, nuomone, pakaktų oficialaus elektroninio pašto adreso, jei įmonės steigėjai prisiima atsakomybę, kad juo siųsta korespondencija bus laikoma tinkamai įteikta.
8. Nors dažnai įsivaizduojama, kad vaistas nuo popierizmo yra elektroninė erdvė, tai ne visais atvejais tiesa. „Lietuvoje daug elektroninį parašą išduodančių institucijų, bet vieno tinkančio viskam nėra. Jei imsi Skaitmeninio sertifikavimo centro parašą, galėsi dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, teikti VMI ir „Sodros“ deklaracijas elektroniniu būdu, bet jungtis prie bankų arba steigti įmonės elektroniniu būdu negalėsi. Tam reikia mobiliojo elektroninio parašo arba Registrų centro parašo, tačiau šie netinkami teikiant viešųjų konkursų pasiūlymus“, – dėstė R. Stanevičius.
Primena pasityčiojimą
Vienoje problemos pusėje – šimtai tūkstančių kasmet tuščiai laiką eikvojančių Lietuvos gyventojų, darbo metu turinčių „trumpam išbėgti“ į savivaldybę, „Sodrą“ ar kitą instituciją. Kitoje – tūkstančiai beprasmio valdininkų darbo valandų, orientuotų ne į rezultatą, o į procesą.
R. Stanevičius teigia, kad kai kurie atvejai primena patyčias. Paprastai jis draugams padeda užpildyti pajamų deklaracijas. Jis pasakojo vienąsyk gavęs atsakymą, kad deklaracijoje yra klaida.
„Paskambini: kas negerai? Jie sako: pajamos neteisingai nurodytos. O iš kur jūs žinot? Mes turim duomenis ir matom, kad neteisingai užpildyta. Gerai, o kokios jos turi būti? Tai jūs nurodykit teisingai, o mes pažiūrėsim, – situaciją išdėstė R. Stanevičius. – Palaukit, ateis 25 diena ir aš sakysiu: na, koks šiandien mano mokėtinas PVM? Ach, nežinot?! Tai kol neatspėsit, tol nemokėsiu.“
„Kontroliuojančios institucijos nebevienodos. Yra labai labai blogų pavyzdžių, yra tik šiaip blogų pavyzdžių ir yra gerų pavyzdžių“, – sakė tuometis teisingumo ministras Remigijus Šimašius rugsėjį Vilniuje vykusioje Viešojo sektoriaus efektyvumo konferencijoje. Todėl, pasak jo, kritika valdiškų institucijų atžvilgiu turėtų būti kuo konkretesnė.
Blogas įprotis
Prie Vyriausybės veikusios Saulėlydžio komisijos veiklos ataskaitoje, kuri publikuota pernai lapkritį, teigiama, kad per ketverius metus panaikintos 166 įstaigos, sutaupyta 700 mln. litų darbo užmokesčiui, o valdininkų sumažėjo daugiau nei dešimtadaliu.
Struktūrinėmis pertvarkomis besirūpinusios komisijos narys Haroldas Brožaitis, Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius, teigia, kad komisija gaudavo ir pastabų dėl smulkmeniškų dalykų. Buvo aiškinamasi, ar jie turi sisteminį pobūdį.
Baudą už statymo taisyklių pažeidimą gavęs A. Perednis Žinių radijuje surengė diskusiją ir į ją pasikvietė Vilniaus savivaldybės, kuriai turėjo pervesti pinigus, tarybos narę Indrę Jakaitytę. Ši aiškino, kad baudos skyrimo procedūra negalėjo klostytis kitaip dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso, kuris tvirtinamas įstatymu, reikalavimų.
Viešojo administravimo specialisto H. Brožaičio teigimu, Lietuvoje linkstama daugybę dalykų detalizuoti įstatymais, o ne žemesnės galios teisės aktais. Pasak jo, ne visi Saulėlydžio komisijos parengti akivaizdūs sprendimai akivaizdžioms problemoms spręsti buvo įgyvendinami – kartais jie strigdavo sprendimą priimti turinčiose institucijose, tarp jų ir Seime.
Tačiau yra ir kita monetos pusė. Net kai yra galimybė reikalus tvarkyti paprasčiau, ja nepasinaudojama, pavyzdžiui, dėl nusistovėjusios tvarkos – nes visi įpratę taip daryti.
