Geresnės vietos turėti elektromobilį nei Norvegija pasaulyje nerastume. Bet kitiems nukopijuoti šios šalies politikos beveik neįmanoma.
Norvegija nuo seno garsėjo dideliais užmojais. Manoma, kad dar X a. iš jos išplaukę vikingai tapo pirmaisiais europiečiais, pasiekusiais Amerikos žemyno krantus. XIX a. pradžioje norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas pirmasis pasiekė Pietų ašigalį. Prieš kelis dešimtmečius Norvegijos gyventojai atsisakė jungtis prie ES ir gerovę nusprendė kurti savo jėgomis (aišku, pasitelkdami gausius naftos ir lašišų išteklius).
Šiandien Norvegija siekia tapti pirma pasaulio šalimi, kurios keliais riedėtų daugiausia elektromobilių pasaulyje. Ir kol kas jai tai sekasi. Daugelyje kitų šalių elektrifikuotų ratuočių skaičius nesiekia nė 0,1 proc., o Norvegijoje tokios transporto priemonės sudaro 3 proc. visų šiuo metu parduodamų automobilių.
Be to, norvegai turi dvi savo elektromobilių bendroves. Viena jų nuo 2007 m. gamina dviviečius trikampio formos miesto automobilius „Buddy“. Kitai, gaminusiai įprastesnės išvaizdos kompaktiškas mašinas „Think City“, pradėta bankroto procedūra. Vis dėlto elektromobilių pasiūlos Norvegijoje netrūksta, o šios šalies gyventojams dėl kažkokių priežasčių labiau patinka japoniškasis „Nissan Leaf“. Šis modelis sudaro daugiau kaip trečdalį viso elektromobilių parko.
Šių transporto priemonių parko dalis Norvegijoje ir toliau turėtų augti, nes šalies parlamentas iškėlė tikslą per artimiausius penkerius metus vadinamosios nulinės emisijos transporto priemonių skaičių nuo dabartinių 11 tūkst. padidinti iki 50 tūkst.
Elektromobilių rojus
Kiekvienas elektromobilį įsigijęs norvegas, palyginti su įprasto automobilio savininku, įgyja bent tris pranašumus. Šioje šalyje elektromobiliams netaikomi pridėtinės vertės ir registracijos mokesčiai. Pirmojo iš jų tarifas palyginti kuklus ir siekia 25 proc. Antrasis ne veltui vadinamas supermokesčiu ir gali sudaryti nuo 30 iki daugiau kaip 100 proc. automobilio kainos.
Tai reiškia, kad nors įprastai elektromobiliai yra gerokai brangesni, Norvegijoje jie dažniausiai kainuoja tiek pat ar net mažiau už benzininius ar dyzelinius gentainius. Pavyzdžiui, paprasčiausio „Nissan Leaf“ kaina Norvegijoje siekia apie 100 tūkst. litų, o už panašaus dydžio „Volkswagen Golf“ 1,4 litro darbinio tūrio dyzeliniu varikliu tektų pakloti apie 110 tūkst. litų. Lietuvoje minėtas japoniškas elektromobilis kainuoja nuo 120 tūkst. litų, o vokiškas dyzelinis – nuo 63 tūkst. litų.
Be to, Norvegijoje benzininių ir dyzelinių automobilių savininkai, kiekvieną kartą papildydami degalų baką, turi mokėti pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius, kurie sudaro apie 65 proc. degalų litro kainos. O elektromobilių savininkai įkrauti baterijas gali nemokamai – Norvegijoje įrengta daugiau kaip 4 tūkst. viešų krovimo stotelių. Tiesa, nors jose dažniausiai įrengiama bent po keliolika krovimo taškų, dieną rasti laisvą gali būti nelengva užduotis.
Nemokamas automobilių statymas ir kelių mokesčių netaikymas yra tik dar kelios malonios smulkmenos. Tiesa, jos gyvenant užmiestyje ir kasdien važinėjant į darbą Osle gali padėti sutaupyti ne vieną tūkstantį litų.
Patys elektromobilių savininkai teigia labiausiai vertinantys kitą aspektą – galimybę važiuoti neužgrūstomis viešojo transporto linijomis, kurių aplink Oslą yra daugybė. Šalyje, kur vidutinis darbo užmokestis per mėnesį siekia apie 17 tūkst. litų, per dieną sutaupytos 15 minučių taip pat gali būti didelės vertės. Galiausiai, kai pro šalį nuolat zvimbia elektromobiliai, o tu esi beviltiškai įstrigęs spūstyje, noras įsigyti elektrifikuotą ratuotį padidėja kelis kartus.
Norvegų receptas – ne visiems
Elektromobilių gamintojai nori Norvegiją laikyti pavyzdine šalimi, vis dėlto joje taikomų iniciatyvų negali taip lengvai nukopijuoti kitos vastybės. Akivaizdi priežastis – jų kaina.
Skaičiuojama, kad šios ekologiškos transporto priemonės savininkas, kuris nemoka registracijos mokesčių, gali už dyką naudotis keliais, statyti automobilį miestų aikštelėse, pagaliau nemokamai jį įkrauti viešose vietose, per metus gauna apie 22 tūkst. litų vertės subsidijų (beje, jos neamžinos, o dabartinę elektromobilių skatinimo tvarką Norvegijos valdžia ketina peržiūrėti 2017 m).
Nors dėl gana trumpo kelionės atstumo ar riboto dydžio elektromobilis negali patenkinti visų poreikių, net Norvegijoje jis labai dažnai tituluojamas antru automobiliu, kuris skirtas neilgoms kasdienėms kelionėms.
Tiesa, tie, kurie neabejingi ekologijos idėjoms ir nuoširdžiai rūpinasi klimato kaita, greičiausiai sakys, kad už švaresnę aplinką verta mokėti bet kokią kainą. Tačiau elektromobiliai prie švaresnės aplinkos prisideda tik tuomet, kai jiems įkrauti naudojama elektra taip pat yra švari. Norvegijoje, kur 99 proc. elektros energijos pagaminama hidroelektrinėse, dėl tokios rūšies transporto iš tiesų mažėja į aplinką išmetamų teršalų kiekis.
Kitas pavyzdys – Estija, kuri pagal santykinį elektromobilių skaičių užima antrą vietą Europoje po Norvegijos. Jos valdžia praėjusiais metais įsigijo apie 600 elektromobilių ir šalies gyventojams juos siūlo įsigyti 50 proc. pigiau. Vis dėlto 95 proc. elektros energijos šioje šalyje pagaminama iš naftingųjų skalūnų, kuriuos deginant išskiriama daug anglies dioksido. Tokiomis aplinkybėmis bendras teršalų kiekis gali nė kiek nesumažėti, tik daugybę mažų išmetimo vamzdžių pakeičia keli dideli elektrinių kaminai.
Ateities perspektyvos
Kaip rodo Norvegijos pavyzdys, elektromobiliai gali būti patraukli transporto priemonė, bet tam reikia nemažų subsidijų ir didelių mokesčių įprastiems automobiliams. Bet dar svarbiau tai, kad šalyse, kuriose didžioji dalis elektros pagaminama ne iš atsinaujinančių energijos šaltinių, elektromobiliai nepadės sumažinti taršos.
Tai nereiškia, kad šioms transporto priemonėms nėra vietos ateities pasaulyje, bet, įvertinus reikalingų pokyčių mastą, perėjimas prie jų gali trukti bent kelis dešimtmečius. Šis procesas priklausys ne tik nuo to, kiek kainuos patys elektromobiliai (gamintojai tikina, kad baterijos, kurios sudaro pusę visos mašinos kainos, per ateinančius penkerius metus turėtų smarkiai atpigti), bet ir to, kuo bus paremta elektros gamyba ar kaip pritaikyta elektros tinklų infrastruktūra. O bandymas pereiti prie elektromobilių, kol šalyje nėra ekologiškų ir kainos atžvilgiu prieinamų elektros gamybos pajėgumų, nebus racionalus.
Kita vertus, elektros technologijos jau šiandien gana veiksmingai taikomos hibridiniuose automobiliuose. Įprasto benzininio variklio ir elektrinių pavarų derinimas turi įvairių pranašumų – tai gali gerokai sumažinti degalų sunaudojimą ir taršą, taip pat pagerinti automobilio dinamines ir valdomumo ypatybes per daug neišpučiant jo galutinės kainos.
