Kalėdos Edrund Olaisen šeimoje prasideda ankstyvą rudenį.
Jos namai virsta sandėliu. Dėžės, vežimėliai, dviračiai, žaislai – kalėdinės
dovanos Panevėžio miesto ir rajono vaikams. Bent porą mėnesių iki didžiųjų metų
švenčių Edrund praranda laiko nuovoką: ji dirba nuo ankstyvo ryto, o
paskutiniai elektroniniai laiškeliai iš jos pašto išsiunčiami paryčiais. Ir
viskas tam, kad pradžiugintų meilės, šilumos, artimųjų dėmesio stokojančius
lietuvių vaikus. Ją pažįsta Panevėžio turgaus pardavėjos, atkampių rajono
kaimelių gyventojai. Žmones Edrund paperka nuoširdumu. Tikruoju – tokio juoko ir ašarų suvaidinti neįmanoma.
Dingo kilogramai
E.Olaisen Lietuvoje jau aštuonioliktą kartą. „Rotary“ klubo narė pasakoja, kad būtent šis judėjimas atvedė ją į mūsų šalį. Kaip ir kiekvienam užsieniečiui, norvegei į akis krito mūsų gyvenimo kontrastai: atotrūkis tarp prabangos ir skurdo nepraslydo pro Edrund akis. „Važiuodama antrą kartą, pasiėmiau užrašų knygelę. Lankiausi šeimose, vaikų globos namuose ir rašiausi visus mažųjų norus“, – pasakoja norvegė.
Netrukus į Panevėžį, Kupiškį pradėjo plaukti tonos labdaros. E.Olaisen šypsosi paklausta, kiek pastangų reikėjo, kad vilkikai su dovanomis atkeliautų į mūsų šalį: „Aš – ne viena. „Rotariečiai“ padėjo“. Tokią „smulkmeną“, kad dovanų karavanų iniciatorė būtent ji, moteris nutyli. Nekalba ir apie piniginę labdaros išraišką.
Tik žaviai šypteli ir suka pokalbį jai mielesne tema. Apie meilę. „Lietuva man kaip tėvynė. Turguje mane pažįsta, vardu vadina. O vaikai, kai apsilankau globos namuose, susirango ant kelių ir apsikabina. Aš juos labai myliu“, – prisipažįsta norvegė.
Šį kartą ji Panevėžyje viešėjo savaitę. Linksma pramoga šios viešnagės tikrai nepavadinsi. Diena suplanuota minučių tikslumu: laukia Linkaučiuose, Laikinuosiuose globos namuose, šeimose. „Numečiau tris kilogramus. Bet tai į naudą“, – kvatojasi Edrund.
Pradėjus kalbą apie labdaros poreikį, moteris surimtėja. Lietuva – Europos Sąjungos narė, giriamasi, kad iš paramos gavėjos tapo jos teikėja. Galbūt norvegiški drabužiai, batai, žaislai, neįgaliesiems skirta įranga labiau reikalinga kitiems – kur dar didesnis vargas?
„Jūsų vaikų namams tikrai labdaros nereikia. Vaikai visko turi. Svarbiausia – ten dirba jiems savo meilę dovanojantys darbuotojai. Mes ne labdarą vaikams vežam. Dovanas. Kalėdos ant nosies. Visi laukia dovanų, ne tiek jų, kiek susitikimų. Kad ir kaip vaikams ten gera, artimųjų meilės niekas neatstos“, – įsitikinusi norvegė. Šypseną pakeičia ašaros: „Vis prisimenu tą keturmetį berniuką, jo tokios akys, vien dėl jo galiu kalnus nuversti“, – jausmų neslepia Edrund.
Geriausias draugas – vyras
Kol moteris pasakoja apie savo ir kolegų darbus rengiant dovanų karavaną, jos vyras Janas tyli. Mažakalbis norvegas pritaria žmonai linktelėdamas, jos žodžius palydėdamas šypsena. „Jis visada su manimi. Janas nė karto neprieštaravo dėl mano veiklos, jis – pirmasis pagalbininkas. Sunku ir suskaičiuoti, kiek tonų dovanų Janas sunešiojo į vilkiką“, – vyrui pagyrų negailėjo E.Olaisen. „Nieko tokio, nesunku“, – ranka numojo norvegas.
Pora kartu jau trisdešimt trejus metus. Užaugino sūnų, įdukrą. Edrund abu vaikai – vienodai mylimi. Dėl abiejų džiaugiasi, jei reikia – ašarą nubraukia. O anūkas Benjaminas mokosi lietuviškai – akivaizdi senelės įtaka. Lietuvoje tarsi namuose besijaučianti Edrund juokiasi prisiminusi, kai pamatęs lietuviams skirtą krūvą žaislų, Benjaminas panoro jų sau. „Tai vienintelis „konfliktas“, kilęs dėl dovanų mūsų šeimoje“, – pasakoja Edrund. Nežinia, ar dėl senelės įgimtos diplomatijos, ar dėl Benjamino supratingumo žaislai pasiekė tikruosius šeimininkus. „Benjaminas jau turi draugų Lietuvoje, o dėl žaislų daugiau problemų nebekyla“, – šypsosi viešnia.
Atperka bendravimas
„Aš laiminga“, – paklausta, kodėl savo laiką, pinigus, meilę ir šilumą skiria tolimos šalies vaikams, atsakė E.Olaisen. „Jos nesuprantu. Man neteko sutikti tokio nuoširdaus ir atsidavusio žmogaus. Jei ne ji – nebūtų tokių gražių švenčių Linkaučiuose, Kupiškyje. Norvegai kerta mišką, sunkiai dirba, kad padarytų mūsų vaikams šventę. Jie rengia vaikų darbelių muges, o surinktus pinigus atveža čia“, – negalėjo atsistebėti norvegės altruizmu miesto „Rotary“ klubo narys Algimantas Lukoševičius.
„Aš negaliu kitaip. Nemoku. Ir kodėl jūs manote, kad mes duodame, o jūs imate? Atvirkščiai – man taip gera Lietuvoje. Čia sutikau daugybę puikių, nuoširdžių žmonių. Dėl jų verta stengtis“, – įsitikinusi Edrund.
„Laimingų šventų Kalėdų“, – dainavo lietuviškai norvegė. Per Kalėdas jos namai pakvips pyragais. Edrund kepti jie labai skanūs. Svetainėje, kur šalia Norvegijos vėliavos lietuviška Trispalvė, susės visa šeima. Niekas nesistebės, jei vakarienei Edrund pasikvies vietos prekybos centre ar bažnyčioje atsitiktinai sutiktus lietuvius. Šios šeimos namai seniai tapo mūsų tautiečių salele Norvegijoje.
Užuot skyrusi laiko sau, moteris vėl kurs planus – ne už kalnų kelionė į Lietuvą. Aišku, ne tuščiomis rankomis. „Po Antrojo pasaulinio karo mūsų šeimai, kaip ir kitiems Norvegijoje, nebuvo lengva. Man buvo ketveri. Tada mums padėjo Amerikos Raudonasis Kryžius. Pamenu, gavau dovanų tokį gražų šalikėlį. Jis mane šildo iki šiol. Supratau, kad negaliu likti skolinga. Jei padėjo man, privalau atsakyti tuo pačiu. Negaliu kitaip“, – didžiąją savo gerumo paslaptį atskleidė Edrund.
Rasa ŠOŠIČ
G.Lukoševičiaus nuotr. Edrund ir Janas Olaisenai – trisdešimt trejus metus kartu. Vyras – geriausias Edrund draugas, patarėjas ir padėjėjas.
