Linas Lasiauskas
Ilgametės linininkystės tradicijos padeda Lietuvai kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir įtikti išrankesniam pirkėjui, įsitikinęs Linas Lasiauskas, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas.
– Kodėl Lietuvoje nebeliko pluoštinių linų pasėlių?
– Priežasčių reikia ieškoti bendrojoje ES žemės ūkio politikoje. Dėl jos Lietuvoje nebeliko linų augintojų, o pirminio apdirbimo fabrikai bankrutavo. Šiuo metu linų augintojai nebegauna jokių išmokų. Kalbama, kad galbūt jos bus numatytos nuo kitų metų, tačiau išmokų dydis vis tiek būtų keturis kartus mažesnis už tas, kurias gauna prancūzai. Akivaizdu, kad ūkininkams neapsimoka auginti linų. Kai kuriems užsakovams – japonams, korėjiečiams – svarbu, kad šalyje būtų visa linų pramonės grandinė: nuo auginimo iki galutinio gaminio. Taip galima lengviau užtikrinti atsakomybę prieš vartotojus, ypač kai gaminami ekologiški gaminiai. Jeigu kurios nors grandinės dalies nėra, Lietuva niekuo nebesiskiria iš kitų šalių – lieka tik konkuruoti kaina.
– O gal net neverta auginti linų, nes juos Lietuvoje sunku užauginti tinkamos kokybės?
– Tiesa, kad dėl permainingų orų sąlygų Lietuvoje sunku auginti linus. Tačiau klimato juosta yra tinkama šiai kultūrai – kaimynai Baltarusijoje užaugina neblogą derlių. Jeigu žemdirbiai gautų paramos, tikiu, kad linų pasėliai padidėtų. O lietuviški lininiai gaminiai, kaip natūralūs, yra vertinami visame pasaulyje, nepaisant madų vėjų. Linininkystės tradicijos dar gyvos, ir gaila, kad jų neišnaudojame platesniu mastu. Galėtume pasinaudoti airių pavyzdžiu, kurie visame pasaulyje garsėja prekės ženklu „Irish Linen“, nors patys taip pat neaugina linų.
Atrodytų, kam vargti ir auginti? Tačiau lininiai gaminiai, pagaminti iš vietos žaliavos, turi visai kitą aurą ir kitą vertę. Tai – ir istorija, ir tradicijos, ir kokybė. Linininkystė yra viena žemės ūkio sričių, kurioje lietuviai yra pranašesni už kitas šalis. Mes tebeturime tradicijas, žinias, specialistus. O žaliavos trūksta, ji brangsta. Kitų žaliavų, pavyzdžiui, medvilnės, mes neauginsime niekada. Tai kodėl negalėtume susigrąžinti linų?
– Ar lietuviai gali nustebinti pasaulį savo tradiciniais lininiais gaminiais, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra tokie įmantrūs kaip prancūziški?
– Lietuvos tekstilės pramonė yra plačiai žinoma pasaulyje, nors ir negali pasigirti išskirtiniais prekės ženklais. Tačiau kelios įmonės yra išsikovojusios tarptautinį pripažinimą. Niša, kurią užėmė mūsų bendrovės, yra labai aiški – tai ekologiški gaminiai, skirti vidutiniam, tačiau šiek tiek išrankesniam pirkėjui. Šie gaminiai nekonkuruoja kaina su pigesne kinų produkcija. Tai aukštesnės pridėtinės vertės produktas dėl tų puoselėjamų tradicijų.
Tačiau be valstybės dėmesio šiai žemės ūkio sričiai sunku ką nors daugiau padaryti. Pasiūti gaminį galima nusipirkus ir siuvimo mašiną, vertą 10 tūkst. litų. O linų apdirbimo įrenginiai labai brangiai kainuoja.
