Investicijų medžioklėje Lietuva pralaimi kitoms Baltijos šalims, o mūsų valstybės sėkmės galimybes mažina ir nuoseklios šalies rinkodaros, ir tiesioginių skrydžių trūkumas.
„Where are You from?“ Jeigu toks klausimas nuskamba atokiau nuo lietuvių pamėgtų užsienio kurortų, atsakymas „Lithuania“ dažniausiai palydimas nuostabos persmelktų žvilgsnių ir prašymo patikslinti, ar ši šalis – Europoje. Po 22-ejų nepriklausomybės ir daugiau kaip 8-erių narystės ES metų Lietuva, regis, pasaulyje tebėra „terra incognita“.
Kad Lietuva yra gana nežinoma šalis, pripažįsta ir politikai, ir verslo atstovai, ypač dirbantys užsienyje, kuriems dažnai tenka dėstyti elementarius geopolitinius faktus. Tai viena pagrindinių kliūčių, trukdančių paspartinti užsienio investicijų srautus. Tokią užsitęsusią nežinomybės situaciją būtų galima suprasti ir pateisinti, sakykime, Jungtinėse Valstijose. Tačiau apie Lietuvą mažai kas težinoma net ir kitoje Baltijos jūros pusėje.
Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas, savo rezidencijoje spalio pradžioje priėmęs organizacijos „GLL | Global Lithuanian Leaders“ forumo dalyvius, prisipažino net iš švedų žurnalistų sulaukiantis gana elementarių klausimų, pavyzdžiui, ar Lietuvoje yra internetas ir ar atvykus čia bus galima susikalbėti angliškai. Tai neturėtų stebinti žinant, kad Švedijos mokyklose ilgą laiką nebuvo nė žodžiu užsimenama apie sovietų okupuotas tris valstybes kitapus Baltijos jūros. Tad prireiks ir laiko, ir pastangų kamšant skaudžios istorijos paliktas spragas.
Kęstutis Sasnauskas, investicijų bendrovės „East Capital“ vykdomasis partneris, taip pat patvirtino, kad mūsų šaliai trūksta bendrojo žinomumo visoje Skandinavijos rinkoje, kur Lietuva tebėra „didžioji paslaptis“, o pagrindinė jos problema lieka kapitalo pritraukimas.
Atrodytų, kur jau kur, o Skandinavijos valstybėse neturėtume skųstis dėmesio stoka, juolab kad pagal tiesioginių užsienio investicijų srautus į Lietuvą šios šalys, su Švedija priešakyje, atsiduria tarp lyderių. Vis dėlto jeigu investuotojų sąraše neliktų bankų ir telekomunikacijų gigantų, skandinavams kaipmat tektų klijuoti pasyviųjų etiketes.
Estijos nepavejame
Net ir nuplėšus mūsų šalį slepiančią „nežinomybės paslapties“ šydą, užsieniečiams nugalėti nežinomybės baimę nėra taip lengva. Kadenciją baigiančios Vyriausybės narys ūkio ministras Rimantas Žylius ne viename susitikime potencialius užsienio partnerius ramino, kad bet kuri Lietuvoje investuojanti bendrovė žengs jau pramintu keliu. Tačiau pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautus mūsų šalies statistika neblizga.
Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. antrąjį ketvirtį TUI, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, sumenko beveik 1 mlrd. litų – iki 38,6 mlrd. litų. Tokį reikšmingą TUI nutekėjimą lėmė didelės neigiamos reinvesticijos (-1,4 mlrd. Lt), susidariusios dėl užsienio investuotojams priklausančių paskelbtų dividendų (2012 m. II ketvirtį ši suma sudarė 1,8 mlrd. Lt).
Stabilios, tačiau ne itin sparčiai augančios TUI liudija, kad Lietuvos kvietimas investuoti nėra sutinkamas išskėstomis rankomis. Tai, kuo mes giriamės – geografine padėtimi, mokesčių sistema, mažesnėmis gamybos sąnaudomis, kvalifikuota darbo jėga – investuotojų nežavi taip, kaip to norėtų politikai. Pagal TUI Lietuvą lenkia ir latviai bei estai. Pirmojo 2012 m. pusmečio pabaigoje vienam mūsų šalies gyventojui vidutiniškai teko 12 890 litų (3 733 eurai) TUI. O Estijoje – 10 355 eurus, t. y. beveik 3 kartus daugiau.
Tiesa, SEB grupės analitikų pastebėjimu, Estijos konkurencingumui ilgainiui gali pakišti koją spartokas darbo užmokesčio ir kainų lygio didėjimas. Tačiau kol kas neblogai riedantį mažiausios Baltijos šalies TUI vežimą dar į priekį timptelėjo ir beveik prieš dvejus metus įsivestas euras.
Nebe pirmus metus diskutuodami, kodėl mažesnė už Lietuvą Estija sulaukia palankesnių investuotojų vertinimų, verslininkai mūsų šalyje pasigenda ilgalaikės šalies rinkodaros strategijos ir geresnio susisiekimo. Kol Lietuva giriasi išugdanti kvalifikuotus IT specialistus, estai nuosekliai laikosi „e-Estonia“ krypties ir kasmet šalies rinkodarai skiria dešimtadalį turizmo biudžeto.
K. Sasnauskas apgailestavo, kad Lietuva užsienio partnerių akyse gana dažnai matoma kaip sunkiau pasiekiama šalis, kur ne taip lengva įsteigti verslą ir jį plėtoti: „Faktas, kad Lietuvą iš Švedijos pasiekti kur kas sudėtingiau nei Latviją ar Estiją. Nors bendrame patrauklumo pakete šis aspektas neatrodo esminis, verslui tiesioginių skrydžių trūkumas nėra vien tik smulkmena. Užsienio įmonės vertina, kur lengviau užsiimti verslu, ir šioje konkurencinėje kovoje Lietuva pralaimi Estijai.“
Didesnė rinka – ne vien pliusai
O galbūt Lietuva atsikratytų nežinomybės sindromo, jeigu prisistatytų esanti Šiaurės ir Baltijos šalių regiono dalimi, juolab kad mūsų šalis vis garsiau kalba apie ambicijas tapti Šiaurės regiono paslaugų centru?
Lietuvos ambasadorius Švedijoje E. Bajarūnas tokias tapatybės paieškas vertina gana palankiai, nes atskirai kiekviena valstybė nėra didelė, o štai aštuonių Šiaurės ir Baltijos šalių ekonomikos yra didesnės nei Rusijos.
Gilesnių vandenų savo verslui besidairantys lietuviai mielai pasinaudotų didesnės rinkos teikiamais pranašumais, tačiau pernelyg glaudus tapatinimasis su Skandinavijos šalimis Lietuvai gali būti pavojingas. Pirmiausia dėl to, kad šios valstybės garsėja kaip brangios darbo jėgos ir didelių gamybos sąnaudų šalys, tad naujoji tapatybė gali nustelbti vieną svarbiausių dabartinių mūsų kozirių – pigią darbo jėgą.
Beje, jau ne vieni metai sklando idėja stiprinti Baltijos jūros šalių regioną. Mažesnės šalys, tokios kaip Lietuva, gana optimistiškai vertina galimybę atsidurti Europos ekonomikos garvežiu vadinamos Vokietijos šešėlyje. Tačiau toks darinys duotų nebent daugiau politinių dividendų. Ūkio ministras R. Žylius Baltijos jūros šalių regioną vadina sunkiai įgyvendinamu tikslu: „Regiono tapatybę formuoja visuomenės nuomonė. Man sunku įsivaizduoti, kad Vokietija, Rusija ir Baltijos bei Skandinavijos šalių visuomenė turėtų bendrą nuomonę.“
Esą daugiau rezultatų būtų galima pasiekti skleidžiant informaciją apie mūsų šalies informacinę visuomenę, kuri imli technologijoms ir naujovės. Tačiau verslui praverstų ir aiškiai valstybės nubrėžta ekonomikos plėtros kryptis, kurios nekeistų nei valstybinių institucijų vadovų kaita, nei rinkimų rezultatai.
