Šiuolaikinės muzikos kompozitorių Atsuhiko Gondai kūrybiniai tikslai vis dažniau atveda į Lietuvą. Su IQ apžvalgininke Ieva Rekštyte japonas kalbėjosi apie netikėtą lietuvišką trauką ir ką praranda muzika, kai kūrėjai nebemoka rašyti natų.
Metų pradžioje Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatėte operą „Sakurų prisiminimai“, šią vasarą grįžote su pasauline premjera – lietuvių duetui „Together“ sukurta kompozicija „Laiko lašas“. Mūsų šalyje turite ir daugiau planų. Kaip užsimezgė kūrybinis saitas su Lietuva ir kas skatina jį palaikyti?
– Turiu pripažinti, kad prieš statydamas „Sakurų prisiminimus“ apie jūsų šalį nieko nežinojau, tačiau ėmęsis operos apie diplomato Čijūnės Sugiharos asmenybę ir nuveiktus darbus supratau, kad šis žmogus yra ryškus Lietuvą ir Japoniją jungiantis istorinis saitas. Be abejo, nesu Sugihara, bet kurdamas muziką ir pristatydamas ją Lietuvoje pasijutau tarsi kultūros ambasadorius. Ir tas jausmas man patiko. Žinoma, opera turi libretą, tačiau apskritai muzika suprantama ir priimama iškart, nesvarbu, kokią žodinę kalbą mokėtum. Po premjeros grįžau „Sakurų prisiminimų“ pristatyti dar kelis sykius. Kūrinys nugrindė tolimesnius mano kelius į Lietuvą.
Japonijoje susipažinau su ten dirbančiais lietuvių muzikantais Agne ir Danieliu Rubinais – duetu „Together“. Jie man padėjo dirbti su lietuvišku operos libretu (autorius – poetas Rimvydas Stankevičius – IQ past.). Vėliau duetas paprašė sukurti vieną kūrinį specialiai jam. Tai ir padariau, todėl vėl atvykau į Lietuvą. Netrukus manęs laukia projektas Kaune. Berniukų choras „Varpelis“ paprašė naujo kūrinio – vadinkime jį oratorija chorui ir styginių orkestrui. „Varpelis“, tikėkimės, kitąmet jo atlikti atvyks į Japoniją. Tad fragmentiškas mano santykis su Lietuva išaugo į ilgalaikį. Čia jaučiuosi kaip namie.
Ar kompozicijas dažniausiai kuriate jau turėdamas konkretų užsakymą, žinodamas, kokie muzikantai jas atliks? Ar žinojimas suteikia daugiau asmeniškumo pačiai muzikai?
– Dažniausiai sėdu jau gavęs muzikantų, prodiuserių užsakymą ar prašymą, todėl mano kūrybos išeities taškas visuomet yra įsivaizdavimas, kokie bus atlikėjai. Tačiau tai tik eskizas. Vėliau, jau gilindamasis į daugiau niuansų, nuo jo atitolstu.
Pavyzdžiui, kurdamas „Laiko lašą“ lietuvių duetui mąsčiau apie tai, kad jį atliks smuikas ir kontrabosas – aukščiausią ir žemiausią garsus išgaunantys styginiai instrumentai. Taip pat kad gros moteris ir vyras. Taigi pagrindinė idėja gimė galvojant apie dualumą, kontrastus. Šis kūrinys prasideda labai aukšta smuiko ir labai žema kontraboso natomis. Galbūt pasąmonėje taip galvojau apie Lietuvos ir Japonijos atstumą bei skirtybes.
Neišvengiamai mąstau apie konkrečius muzikantus, tačiau, kol nebaigiu rašyti kompozicijos, su jais stengiuosi nebendrauti. Tai nėra mūsų bendras darbas. Tiesa, kartais užsakovai tiksliai žino, ko nori. Pavyzdžiui, vieną užsakymą pateikė Architektūros muziejus Venecijoje. Kompozicija turėjo būti skirta keturioms violončelėms. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad kūrinys bus atliekamas senoviniuose rūmuose, kuriuose teka vandens kanalas, tad jie tarsi dubliuojasi vandens paviršiuje. Užsakovai manęs paprašė perteikti atspindžių, tobulos simetrijos idėją muzikoje. Tuomet kūriau būtent tai unikaliai erdvei. Visais kitais atvejais neklausinėju, ką norėtų muzikantai groti, kas jiems geriau sekasi, ko jie nemėgsta. Net natas surašau taip, kad atlikėjai neturi daug laisvės interpretuoti. Dėl to kartais atsiranda praktinių sunkumų, pavyzdžiui, šis lietuviams parašytas „Laiko lašas“ toks įtemptas, kad net nėra pauzių puslapiui perversti.
A. ir D. Rubinai, kuriems sukūrėte „Laiko lašą“, interviu IQ sakė, kad šiuolaikinės muzikos koncertai Lietuvoje paklausesni nei Japonijoje. Pastarojoje šalyje kur kas labiau mėgstami klasikinės muzikos renginiai. Kodėl?
– Sakyčiau, kad tiek Lietuvoje ar kitose Europos šalyse, tiek Japonijoje publika šiuolaikinę muziką vertina atsargiau. Reikia pripažinti, kad jei mano krašte surengsi koncertą, kurio repertuare bus vien naujoji muzika, žmonių ateis tikrai mažai. Tačiau jei nuskambės Beethovenas, po jo mano kompozicija ir pabaigoje, tarkime, Brahmsas, publikos susirinks daug ir ji bus priversta klausytis to „keisto“ kūrinio koncerto viduryje. Galiausiai, jei šis bus atliktas gerai, žmonės bus patenkinti išgirdę šį tą naujo. Tad svarbiausia – kontekstas, kuriame šiuolaikinė muzika atliekama.
Britų naujosios muzikos kūrėja Rebecca Saunders, prieš keletą metų atvykusi į festivalį „Gaida“ Vilniuje, taip pat kalbėjo, kad šiuolaikinei muzikai itin svarbus kontekstas, jis reikšmingas tiek, kiek padeda klausytojams „atsiverti muzikai ir būti jos nunešamiems“. Anot kūrėjos, muzikos klausymasis nesusijęs su suvokimu. O jūs tikitės tik emocinio ar ir intelektinio publikos įsitraukimo?
– R. Saunders mintis įdomi, tačiau visada būti atviram labai sunku (juokiasi). Vis dėlto man svarbu, kad publika pasitelktų ir savo suvokimo gebėjimus. Pavyzdžiui, atidžiai ir atsargiai apgalvoju pavadinimus. Noriu, kad publika gautų raktažodį, padedantį geriau suprasti patį kūrinį, atskleisti jo idėją. Mano kaip menininko tikslas – kad muzika pranoktų žodinę kalbą, įrodytų jos ribotumą, tačiau tam man reikia pasitelkti kelis ar tik vieną vienintelį žodį.
Atkreipiau dėmesį, kaip skirtingai kompozitoriai apibūdina būtinas kūrybos sąlygas, pradedant įkvėpimu ir talentu, baigiant geru muzikiniu išsilavinimu ir struktūriniu, matematiniu mąstymu. Kas apibrėžtų jūsų kūrybą?
– Reikia visų išvardytų dalykų. Manau, kad įkvėpimas yra tavo žinių bagažo ir profesionalumo aidas. Kuo jis dažniau ir giliau suskamba, tuo geriau esi pasirengęs techniškai. Dar svarbu, kad trys grandys – tavo idėja, užrašytos natos ir atlikėjas – veiktų darniai. Turi sugebėti idėją suvokti pats ir transformuoti į natas, kad muzikantas ją teisingai iššifruotų.
Prancūzijoje studijavote kompiuterinę muziką. Didžioji dalis jaunųjų kompozitorių šiandien kuria tik kompiuteriu, o jūs prieš interviu man rodėte ranka surašytas natas. Kodėl vis dar kuriate, pavadinkime, klasikiniu būdu?
– Jaunosios kartos kompozitorių santykis su muzika jau visiškai kitoks. Aš, palyginti su jais, nesu toks geras kompiuterinės technikos žinovas ir mėgėjas, todėl rašau natas ant popieriaus. Jaunieji kolegos iškart sėda prie kompiuterio, todėl gali tiksliai girdėti kiekvieną natą, ją keisti, kol gaus norimą rezultatą. Taip šiandien atsiranda muzika, nors kai kurie jos kūrėjai net nemoka rašyti natų.
Anksčiau daugelis Japonijos kompozitorių galėjo išgyventi iš muzikos filmams. Šiuo metu kino pasaulis jų nebesamdo. Garso takelį daug pigiau ir greičiau sukuria kompiuteriu dirbti pramokęs muzikantas. Muzika gimsta paprasčiau ir nebereikia specialaus išsilavinimo. Deja, tokia šiuolaikinė kūryba praranda vertę ir ypatingumą.
A. Gondai
Gimė 1965 m. Tokijuje, Japonijoje.
Studijavo kompoziciją Toho Gakuen mokykloje.
1991 m. laimėjo pirmą vietą Valentino Bucchi kompozicijos konkurse, 1992-aisiais – antrą vietą Tarptautiniame Kazimierzo Serockio kompozicijos konkurse.
1993–1994 m. rezidavo Paryžiuje kaip Japonijos užjūrio programos menininkams studentas.
Iki 1995 m. mokėsi kompiuterinės muzikos.
Mokėsi kompozicijos pas Yasuo Sueyoshi, Klausą Huberį, Salvatore Sciarrino, kompiuterinės muzikos pas Philippe Manoury, groti vargonais pas Zsigmondą Szathmáry.
1999 m. išleido pirmąjį savo kūrinių kompaktinį diską „Ritratto rosa“.
2000 m. dėstė Viktorijos universitete Velingtone ir Oklando universitete Naujojoje Zelandijoje.
2003 m. rezidavo Bergene, Norvegijoje, ir skaitė paskaitas Bergeno universiteto Griego akademijoje.
Dirba Japonijoje, Prancūzijoje.
