Vykstant ginčams, kodėl austrai taip skubėjo paleisti Vienoje sulaikytą Michailą Golovatovą, bene daugiausia dėmesio skiriama teisinėms interpretacijoms. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir istorinis kontekstas – Austrija visuomet gerbdavo Rusijos šnipus ir netrukdydavo jiems jaustis tarsi namie.
Prieš metus kilus vienam didžiausių tarptautinių skandalų dėl viso Rusijos šnipų tinklo atskleidimo JAV, Austrijos žurnalas „Vienna Review“ aprašė istorinį suimtų Rusijos ir JAV specialiųjų tarnybų agentų apsikeitimą Vienos tarptautiniame Švechato oro uoste. Tuomet oro uoste vienuolika Rusijos agentų, kuriuos buvo suėmę JAV pareigūnai, buvo iškeisti į tris Rusijoje kalintus asmenis, įtariamai bendradarbiavusius su JAV specialiosiomis tarnybomis. Praėjus bemaž metams tame pačiame oro uoste buvo sulaikytas ir buvęs KGB karininkas, „Alfa“ grupės vadas M. Golovatovas. Tačiau nepraėjus nė parai M. Golovatovas išskrido atgal į Maskvą.
Šnipų sostinė
Šaltojo karo metais Viena garsėjo kaip tikra šnipų sostinė – neutrali Austrija buvo ideali vieta planuoti ir rengti slaptas operacijas tiek Sovietų Sąjungos, tiek Vakarų valstybių slaptosioms tarnyboms. Austrijos sostinėje įsikūrusi ne viena tarptautinė organizacija – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), Tarptautinė atominės energetikos agentūra (IAEA), nemažai Jungtinių Tautų padalinių. Tai paaiškina, kodėl Vienoje knibždėte knibžda įvairiausio rango diplomatų – kai kuriais įvertinimais jų gali būti apie 17 tūkstančių.
Būtent diplomatinė priedanga yra pati geriausia uždanga veikti slaptųjų tarnybų atstovams. Kaip yra rašęs Austrijos žurnalistas Paulis Lendvai, Šaltojo karo metais Vienoje „buvo daugiau šnipų nei Austrijos karių“, o Austrijoje iš esmės nebuvo vykdoma jokia kontržvalgyba, tai yra svetimų šalių agentai galėjo daryti, ką nori.
2010 metų šnipinėjimo skandalas, kuris užsibaigė Vienoje įvykdytu šnipų apsikeitimu, paskatino užsienio žiniasklaidą vėl prisiminti, kodėl Austrija taip traukia visokio plauko slaptuosius agentus. Vokietijos dienraštis „Die Welt“ Vieną pavadino „šnipų centru“, o „International Herald Tribune“ teigė, kad „Viena – vis dar slaptų šnipų darbelių vieta“. Šio įvykio nepraleido ir „Financial Times“ bei „Wall Street Journal“.
M. Golovatovo istorija tarptautinėje žiniasklaidoje kol kas nebuvo plačiai nušviesta. Vienas iš nedaugelio tarptautinio masto žurnalistų, kuris atidžiai stebi šį skandalą, „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas žurnalui IQ išreiškė apgailestavimą, kad ši istorija taip menkai pastebėta tarptautinėje žiniasklaidoje. „Iš esmės gėdinga, kad šis įvykis sulaukė tiek mažai dėmesio kitų ES šalių žiniasklaidoje“, – teigė E. Lucasas.
Kaip pabrėžė E. Lucasas, Austrija seniai yra šnipų žaidimų aikštelė. Kol jie nešnipinėja pačios Austrijos, jie yra laukiami. Tai neblogas verslas viešbučiams ir restoranams. Priešingai nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, užsienio žvalgybos veikla nėra neteisėta Austrijoje.
Buvęs JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽV) pareigūnas Miltas Beardenas knygoje „Pagrindinis priešas“ pabrėžė, kad Šaltojo karo metais Viena buvo „Europos miestas, kuriame KGB jautėsi beveik kaip namie“. Dėl to tais atvejais, kai sovietų agentams reikėdavo atlikti slaptas operacijas, pavyzdžiui, pagrobimus, jie dažniausiai rinkdavosi būtent Vieną.
Šaltojo karo metais Austrija buvo neutrali šalis, iš esmės dėkinga už savo, kad ir suvaržytą nepriklausomybę Sovietų Sąjungai. Vakarų šalių kariuomenės Austriją paliko 1950-aisiais, tačiau Raudonoji armija pasitraukė iš šalies tik 1955 metais. Būtent tuomet buvo nuspręsta, kad Austrija turi tapti neutralia valstybe – kaip galimas modelis, kuriuo galėtų pasekti ir Vokietija. Šis didžiųjų valstybių primestas neutralumas vertė Vieną elgtis kiek įmanoma „korektiškiau“, stengiantis nesukelti jokio pasipiktinimo iš didžiųjų valstybių, ypač – Sovietų Sąjungos – pusės.
„Valdžios atstovai Vienoje visada žinojo, kada žiūrėti pro pirštus ir kai reikia, ko nors „nepastebėti“, – teigė Siegfriedas Beeras, Grace įsikūrusio Austrijos žvalgybos, propagandos ir saugumo studijų centro direktorius.
Rusai jaučiasi kaip namie
Net ir pasibaigus Šaltajam karui ir Austrijai 1995 metais tapus Europos Sąjungos nare, situacija bemaž nepasikeitė. Žvalgybos ekspertai neabejoja, kad Viena ir toliau gali būti laikoma šnipinėjimo centru Europoje. S. Beeras mano, kad vos ne apie pusę Vienoje reziduojančių diplomatų gali turėti tam tikrų santykių su žvalgybos tarnybomis.
Rusijos specialiosios tarnybos ir net rusų mafijos grupuotės ir toliau Vieną vertina kaip puikią slaptų susitikimų ir operacijų vietą. 1994 metais užsienio spaudoje pasirodė pranešimų, kad būtent Vienoje vyko didelis Rusijos mafijos atstovų susitikimas, kuriame jie sprendė įtakos pasidalijimo reikalus.
Austrijos ambasadorius Rusijoje (2003–2009 metais) Martinas Vukovichius pripažino, kad rusai labai patogiai jaučiasi Austrijoje – mėgsta ne tik slidinėti, bet ir įsigyja nemažai nekilnojamojo turto. Tarp Austriją atostogoms lankančių rusų buvo minimas ir Vladimiras Putinas – kiek anksčiau austrų bulvarinė spauda skelbė, kad V. Putinas buvo pastebėtas prabangioje viloje Austrijoje kartu su milijardieriumi Romanu Abromovičiumi.
Tačiau rusų slaptųjų tarnybų agentai vyksta į Austriją ne tik atostogauti. Žvalgybos ekspertai teigia, kad Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba SVR Vienoje turi itin aktyvų žvalgybos tinklą, kurio pagrindinis uždavinys – sekti į užsienį pasitraukusius čečėnus. 2009-aisiais Vienoje, kaip įtariama, ne be rusų žvalgybos pastangų buvo nužudytas vienas iš buvusių čečėnų sukilėlių lyderių Umaras Israilovas, galėjęs tapti svarbiu liudytoju kaltinimuose prieš Maskvos statytinį Čečėnijoje Ramsaną Kadyrovą.
2008 metais buvo bandyta pagrobti buvusį Kazachstano Nacionalinio saugumo komiteto vadovą Alnurą Musajevą, kuris pabėgo iš Kazachstano ir Austrijoje apkaltino Kazachstano valdžią nežabota korupcija teigdamas, kad Vakarų naftos kompanijos mokėdavo didžiulius kyšius Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. 2010-ųjų pradžioje Austrijos teismas išteisino dėl bandymo pagrobti vienintelį įtariamąjį, o šį nuosprendį A. Musajevas pavadino „politiškai motyvuotu“ bandant patenkinti Kazachstano valdžios lūkesčius.
Kur pinigai tampa „švarūs“
Tamsių darbelių mėgėjus Viena traukia ir dėl itin griežtos Austrijos bankų konfidencialumo politikos. Tai įvairioms organizacijoms ir individams leidžia atidaryti sąskaitas neuždavinėjant nereikalingų klausimų. „Tai, be kita ko, organizuotoms nusikaltėlių grupėms padeda vykdyti pinigų plovimo operacijas“, – teigia buvusi Austrijos diplomatė ir tarptautinės teisės profesorė Karina Kneissl.
Apie Austrijos bankų galimai nešvarią veiklą duomenų turėjo ir pačių austrų teisėsaugos institucijos. 2007 metais Austrijos Federalinių nusikaltimų biuras ėmėsi tyrimo, ar Vienoje veikiantis „UniCredit“, tai pačiai grupei priklausantis „Bank Austria“ ir „Anglo Irish“ banko skyrius Austrijoje gali būti įsitraukę „išplaunant“ 2 mlrd. eurų.
Vis dėlto, pasak K. Kneissl, pastaruoju metu šnipinėjimo veikla Austrijoje smarkiai pakrypo į ekonominių ir energetinių paslapčių vogimą. Būtent Vienoje vyksta itin daug derybų dėl energetikos projektų ir susitarimų, o pati Austrija vertinama kaip svarbus energetinės infrastruktūros centras, kuriame susikerta naftotiekiai ir dujotiekiai iš Rytų bei Vakarų Europos.
Austrijos svarba Europos energetinėje „šachmatų lentoje“ ypač padidėjo, kai „Gazprom“ nutarė žūtbūt aplenkti Europos Komisijos remiamo „Nabucco“ dujotiekio projektą ir sudaryti dvišales sutartis su Pietryčių Europos šalimis dėl paramos Rusijos proteguojamam „South Stream“ dujotiekiui. Austrija, kurioje būtų užbaigtas „Nabucco“ dujotiekio tiesimas ir taip būtų sujungti Vakarų Europos dujotiekiai su Kaspijos jūros baseino šalimis, buvo viena svarbiausių šio projekto dalyvių ir Austrijos vyriausybės kontroliuojama kompanija OMV dažnai atstovaudavo „Nabucco“.
Tačiau austrai negalėjo atsispirti senų draugų iš Rusijos spaudimui – 2010 metais Austrijos vyriausybės kontroliuojama kompanija OMV pardavė savo valdomas Vengrijos energetinės kompanijos MOL akcijas „Gazprom“, o 2011-ųjų vasario mėnesį kartu su „Gazprom“ įkūrė bendrą kompaniją „Austria South Stream“, kuri bus atsakinga už 50 kilometrų „South Stream“ dujotiekio atkarpą Austrijos teritorijoje. Tokiu savo elgesiu Austrijos vyriausybė dar kartą parodė, kad ES solidarumas bet kada gali būti iškeistas į ilgamečių draugų iš Maskvos prašymus.
Šios Austrijos tradicijos gali padėti suprasti, kodėl KGB atsargos pulkininkui M. Golovatovui vietoj antrankių Austrijos teisėsaugos pareigūnai bemaž ištiesė raudonąjį kilimą, o oro uosto pareigūnas, pasak paties M. Golovatovo, pasiūlė išgerti alaus, kol sulauks skrydžio į Maskvą.
