Vieningai Europai kiša koją prietarai apie Rytų ir Vakarų skirtingumą
Rasa Navickaitė,
specialiai IQ iš Nyderlandų
Turi problemų dėl imigrantų iš Rytų ar Vidurio Europos? Mes norime jas išgirsti! Tokiu klausimo ir raginimo mišiniu lankytojus pasitinka Laisvės partijos (PVV), ultradešiniosios olandų politinės jėgos, interneto tinklalapis. Radikaliais pareiškimais prieš islamą ir musulmonus išpopuliarėjęs olandų politikas, PVV lyderis Geertas Wildersas, sugalvojo naują būdą, kaip pritraukti dar daugiau „paprastų olandų“ balsų. Vasario mėn. PVV įkūrė interneto svetainę, skirtą olandams, norintiems pasiskųsti dėl problemų, kurių jiems kelia „lenkai, bulgarai, rumunai ar kiti rytų europiečiai“.
Vis dar sėkmingai veikianti ir nusiskundimus toliau kaupianti svetainė iliustruota tariamomis laikraščių antraštėmis, sakančiomis „Ar ne geriau būtų, jeigu tu važiuotum namo?“, ir „Rytų europiečiai – vis daugiau nusikalstamumo“. Joje galima užpildyti trumpą anketą, siūlančią variantus problemų, kurias gali kelti Rytų europiečių kaimynystė: šiukšlinimas, triukšmavimas, girtuokliavimas, netinkamas mašinos statymas ir, žinoma, atimta darbo vieta.
Tinklalapyje olandai informuojami, kad dėl Europos Sąjungos plėtros 2007 m. jų šalies darbo rinka buvo atverta naujosioms ES šalims narėms ir dėl šios priežasties olandams šiandien tenka taikstytis su šimtais tūkstančių atvykėlių iš Rytų ir Vidurio Europos. Nyderlandų statistikos departamentas patvirtina, kad oficialiai registruoti 2011 m. šalyje gyveno apie 200 tūkst. rytų europiečių, kurių daugumą sudaro lenkai – 136 tūkst. Kiek mažiau, apie 27 tūkst., gyvena bulgarų ir rumunų. Taip pat šalyje yra registruoti 2 708 lietuviai, 1 885 latviai bei 665 estai ir imigrantai iš kitų posovietinių šalių. Šalyje, kuri turi 17 mln. gyventojų, tai sudaro kiek daugiau nei procentą.
Prieš imigraciją ir ES pasisakanti PVV, kuri šiuo metu yra trečia populiariausia partija šalyje, teigia visuomet buvusi prieš darbo rinkos atvėrimą. Savo tinklalapyje jie teigia esą labai susirūpinę dėl imigrantų, ypač lenkų, keliamų problemų. Daugybė olandų turi problemų dėl šių atvykėlių, tačiau nedrįsta skųstis. Tad PVV suteikia platformą tokiems nusiskundimams, kurie vėliau bus susumuoti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
ES „gali užsikišti“
Žinoma, kaip skandalingieji PVV ir tikėjosi, tinklalapis neliko nepastebėtas. Dešimties Rytų ir Vidurio Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, ambasadoriai ir diplomatai parašė atvirą laišką Nyderlandų politiniams lyderiams prašydami vyriausybės atsiriboti nuo „apgailėtinos iniciatyvos“. Sureagavo ir ES. Europos Komisijos teisingumo komisarė Viviane Reding pareiškė, kad interneto portalas yra „atviras netolerancijos skatinimas“, kuris nesuderinamas su Europos principais, tokiais kaip judėjimo laisvė. „Mes sprendžiame problemas rodydami solidarumą, o ne sekdami pasakas apie bendrapiliečius“, – sakė komisarė.
V. Reding „mes“ skamba labiau kaip siekiamybė ir neatspindi dabartinės Europos situacijos. Nuolat į vieną ir kitą pusę dalydama kritiką dėl nepakankamos tolerancijos, ES daugelyje Europos šalių yra tapusi atpirkimo ožiu dėl tariamai primetamų problemų ir visuomenės skaldymo. Po to, kai Europos Parlamentas išleido prieš ksenofobišką PVV tinklalapį nukreiptą rezoliuciją, vienas iš europarlamentarų, PVV narys Auke Zijlstra, pareiškė, kad „Briuselio elitas“ šitaip „importuoja nusikalstamumą iš Rytų Europos“.
„Europa gali užsikišti. Mes turime daugiau kaip 32 tūkst. raportų. Svetainė sulaukė pasisekimo“, – pareiškė G. Wildersas, kurio žmona, beje, yra vengrų kilmės. PVV lyderis turi nemažai priežasčių pasitikėti savimi. Skandalo metu Nyderlandų liberalų ir krikščionių demokratų koalicinė mažumos vyriausybė buvo visiškai priklausoma nuo PVV paramos parlamente priimant svarbius sprendimus dėl biudžeto apkarpymo. Nepaisydamas parlamento spaudimo, šalies ministras pirmininkas Markas Rutte atsisakė atsiriboti nuo G. Wilderso internetinės provokacijos. Kaip apmaudu buvo M. Ruttei, kai balandžio mėnesį PVV vis dėlto pasitraukė iš biudžeto svarstymų, matyt, bijodama, kad gerokai apkarpiusi socialines išmokas neteks populiarumo visuomenėje. G. Wildersas dėl pasitraukimo dar kartą kaltę suvertė ES, tvirtindamas, kad kovodami su ekonomikos krize olandai neturėtų aklai klausyti Briuselio nurodymų.
Rytų europiečiai – naujieji
musulmonai?
Tik visai neseniai į rytų europiečius dėmesį atkreipęs G. Wildersas vis dėlto labiausiai išgarsėjo kalbomis apie Nyderlandų „islamizaciją“. Apie penkis procentus šalies gyventojų yra musulmonai, kurių dauguma į šalį dirbti atvyko dar septintajame dešimtmetyje iš Turkijos ir Maroko. Nepalankus visuomenės požiūris į juos sukrovė kapitalą ne tik G. Wildersui, bet ir ne vienam politikui prieš jį. Bene žymiausias jų buvo Pimas Fortuynas, skandalingai nužudytas dėl savo pažiūrų. Vis dėlto akiplėšiškumu G. Wildersui turbūt neprilygsta nė vienas. Islamą jis yra pavadinęs „fašistine“ religija, sulyginęs Koraną su Hitlerio „Mein Kampf“ ir pareiškęs, kad pranašas Mohamedas buvęs „barbaru, masiniu žudiku ir pedofilu“. Siekdamas masių paramos G. Wildersas net sukūrė ideologizuotą filmą „Fitna“, kuriame ištraukos iš Korano iliustruojamos teroristinių aktų vaizdais, o tariamus ateities atvirukus iš Nyderlandų puošia vien tik mečečių nuotraukos.
Iš pirmo žvilgsnio G. Wildersas, kuris į šalies parlamentą pirmą kartą buvo išrinktas dar prieš keturiolika metų, atrodo esąs tipiškas radikalus dešinysis. Ir vis dėlto šis politikas griežtai priešinasi palyginimams su Prancūzijos Jeanu Marie Le Penu ar Austrijos Jorgu Haideriu. Jis nesutinka būti vadinamas rasistu, fašistu ar juo labiau antisemitu (G. Wildersas idealizuoja Izraelio valstybę) ir tvirtina paprasčiausiai ginantis olandiškas vertybes. Apskritai, jo teigimu, vakarietiška kultūra, kuriai būdinga žodžio laisvė, pagarba moterų teisėms ir seksualinė laisvė, yra nesuderinama su konservatyviuoju islamu. „Aš manau, kad mes pernelyg ilgai buvome pakantūs tiems, kurie patys yra netolerantiški. Mes turime išmokti netoleruoti netolerancijos“, – sako populistas G. Wildersas.
Įdomu, kad kraštutinių dešiniųjų neapykanta imigrantams, kuri pateisinama pačių imigrantų nepagarba „vakarietiškoms vertybėms“, pastaruoju metu keičia savo objektą. Po rugsėjo 11-osios musulmonai ir islamas Europoje buvo tapę pagrindiniais atpirkimo ožiais dėl visų visuomenės blogybių, o dabar šį vaidmenį iš dalies perima rytų europiečiai – bent jau Nyderlanduose.
Simonas Kuperis, olandų kilmės „Financial Time“ žurnalistas, vardija kelias priežastis. Pirmiausia Nyderlandai vis labiau linksta užsidaryti nuo imigrantų iš už Europos sienų, tad imigracija iš Turkijos ir Maroko mažėja. Antra, musulmonai lengviau integruojasi, namie kalba olandiškai ir mažiau dominuoja nusikalstamumo statistikoje. Galiausiai, žiniasklaidai pabodo eskaluoti terorizmo problemą. Pasak jo, dėl to nenuostabu, kad Rytų ir Vidurio Europos šalių gyventojai, prieš kelerius metus masiškai plūstelėję į Vakarus, olandų akyse pamažu tampa savotiškais „naujaisiais musulmonais“.
Lazda turi du galus
Iš tiesų rytų europiečiai su savo nesuprantama kalba ir posovietinės kultūros stigma Vakarų Europos gyventojų akyse yra ne ką mažiau svetimi nei jau kelis dešimtmečius greta gyvenantys turkai ar marokiečiai. Formaliai tarsi ir „savi“, europiečiai, tačiau vis dėlto skiriami Šaltojo karo istorijos, rytų europiečiai tampa puikiu įrankiu populistų politikų retorikos arsenale. Tačiau kažin ar galima pagrįstai kalbėti apie tai, jog nepakanta rytų europiečiams Vakarų Europoje galėtų pakeisti klestinčią islamofobiją. Viena vertus, dėl to, kad išeiviai iš Vidurio ir Rytų Europos gali mėgautis formaliomis ES narystės privilegijomis – skirtingai nei musulmonai, kurie neretai radikalų vaizduojami kaip grėsmė Europai ir Vakarų kultūrai apskritai. Kita vertus, panašu, kad islamofobija yra tai, kas šiuo metu blogąja prasme „vienija Europą“, nes rytų europiečiai baiminasi jiems menkai pažįstamo islamo ne ką mažiau nei jų vakariečiai kaimynai.
Tiesa, kas galima Jupiteriui, nebūtinai leistina jaučiui. Viena priežasčių, dėl kurių rytų europiečiai susiduria su netolerancija Vakarų Europoje, yra ta, kad jie matomi kaip mažiau europietiški, taigi ir mažiau civilizuoti, mažiau tolerantiški. Reikia pripažinti, tam yra priežasčių. Skirtingai nei vakariečiai, rytų europiečiai nepasižymi dideliu politiniu korektiškumu ir islamofobiją neretai suplaka į vieną kokteilį kartu su visų kitų rūšių netolerancija. O nepakanta juodaodžiams, atvira homofobija ar antisemitizmas Vakaruose – didžiulis tabu.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu 2012 m. atliktos apklausos duomenimis, 34,1 proc. lietuvių nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais, 24,2 proc. – pakistaniečiais, 20,3 proc. – kinais, 15,6 proc. – juodaodžiais, 14,7 proc. – žydais. Nuo netolerancijos lietuvių neišgydo ir emigracija, greičiau atvirkščiai. Nors nemaža dalis lietuvių emigrantų Vakarų Europos miestuose gyvena ir dirba petys į petį su įvairiausios kultūrinės kilmės žmonėmis ir susiduria su panašiu, nepalankiu vietinių požiūriu, kalbėti apie kokį nors solidarumą būtų sunku. Grįžę iš Londono, Dublino ar Šiaurės šalių, migrantai neretai pasakoja namiškiams, kad esą juodaodžiai, musulmonai, kinai ir visokie kiti „neeuropietiškos kultūros“ imigrantai yra stačiai okupavę Vakarų Europą, taip tik paskatindami vietinius prietarus. Ir ne visuomet norėdami pripažinti, kad patys yra ne ką mažesni Europos „okupantai“ vakariečių akyse.
Netoleruojami dėl netolerancijos?
Paradoksalu, tačiau būtent rytų europiečių rasizmas, homofobija ir demokratijos trūkumas yra tos priežastys, dėl kurių Vakarų Europos gyventojai iki šiol negali pripažinti jų savais, pakankamai civilizuotais, pakankamai „europietiškais“. Kodėl paradoksalu? Mat vakariečiams ksenofobija ir įvairių rūšių rasizmas taip pat arti širdies kaip ir rytiečiams – nacionalistinės partijos čia sulaukia nuolatinio palaikymo. Danijoje, kaip ir Nyderlanduose, ultradešinioji partija yra trečia pagal populiarumą, Austrijoje – antra. Balandžio mėnesį vykusių Prancūzijos prezidento rinkimų pirmajame rate Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen surinko daugiausia balsų per visą partijos istoriją.
Rytų europiečiai vis dažniau pakeičia musulmonus šių nacionalistinių partijų taikiklyje – tereikia prisiminti garsųjį „lenką santechniką“ (žr. nuotr.), pigios darbo jėgos iš Rytų Europos simbolį, kadaise nulėmusį prancūzų balsavimą „prieš“ ES konstituciją. Beje, Nyderlanduose G. Wildersas su savo ksenofobišku tinklalapiu irgi yra ne pirmasis, atsigręžęs į rytų europiečius. Praėjusiais metais olandų socialinės apsaugos ir darbo ministras liberalas Henkas Kampas skandalingai pareiškė, kad darbo nesusirandantys atvykėliai iš Rytų Europos turėtų būti deportuoti iš Nyderlandų. H. Kampas aiškino, kad lenkai sudaro 40 proc. žmonių benamių prieglaudose. „Kaip vyriausybė, mes turime atkreipti dėmesį į šiuos žmones, ir jeigu jie neklauso arba vis sugrįžta, mes turime juos deportuoti. Mažų mažiausiai, turime deklaruoti juos „nepageidaujamais svetimšaliais“, – kalbėjo H. Kampas.
Ir vis dėlto savas rasizmas Vakarų Europoje priimamas tarsi savaime suprantamas, o rytų europiečių traktuojamas kaip jų „nevakarietiškos“, „posovietinės“ kultūros dalis. Puikiu šitokio stigmatizavimo pavyzdžiu tapo šiųmetis Europos futbolo čempionatas, kurį Vakarų Europos žiniasklaidoje apsupo diskusijos ne tiek apie futbolą, kiek apie Rytų Europos problemas. Panašu, kad čempionatas, kuris turėjo suartinti Rytų ir Vakarų Europą, tik pagilino per šimtmečius susiformavusius stereotipus – Vakarų žiniasklaida prisipildė ataskaitų apie Lenkijoje ir Ukrainoje klestintį rasizmą ir antisemitizmą, o populiarioji kultūra – laisvo elgesio Rytų Europos merginų įvaizdžio.
Galiausiai viską vainikavo ES šalių viršūnių boikotas Ukrainoje vykusiems mačams dėl Ukrainos valdžios nehumaniško elgesio su opozicijos politike Julija Tymošenko. Ši, itin skaudi problema, kaip ir žmogaus teisių stebėjimo organizacijų, tokių kaip „Freedom House“ ar „Amnesty International“ pareiškimai apie smunkantį demokratijos lygį šalyse, tapo dingstimi tarsi nebepastebėti, kaip stereotipiškai ir homogenizuotai Vakarų Europos gyventojai mato Rytų Europos regioną. Nors problemų Rytų Europos šalyse negalima nuneigti, jos nepateisina žiniasklaidoje neretai kuriamo įvaizdžio apie vienodai pilką ir liūdną, posovietine depresija dvelkiantį regioną.
Kai sportas nesuartina
Prieš pat prasidedant Europos futbolo čempionatui Nyderlandų televizijos kanaluose pasirodė reklama, raginanti olandes moteris „išlaikyti vyrus namuose“ ir, suprask, neleisti jiems išvažiuoti į Ukrainą ar Lenkiją, kur vyks čempionatas. Kodėl gi jos turėtų baimintis dėl savo vyrų? Reklamos siužetas toks: pirmiausia žiūrovai mato, kaip „Google“ vaizdų paieškos langelyje įvedamas žodis „ukrainietės moterys“. Pasirodžius daugybei nuotraukų su seksualiomis, menkai prisidengusiomis šviesiaplaukėmis merginomis, už kadro pasigirsta pasipiktinimo pilni moteriški atsidūsėjimai. Uždarę kompiuterio ekraną žiūrovai pamato ant sofos priešais televizorių patogiai įsitaisiusį vyriškį, stebintį futbolo varžybas. „Moterys, sudarykite sutartį trejiems metams su Nyderlandų energetikos kompanija ir dovanų gaukite Europos futbolo čempionato naminį alaus čiaupą. Tuomet visi galės smagiai namuose žiūrėti futbolą!“ – sąmoksliškai teigia moters balsas už kadro, o ekrane atsiranda užrašas „Išlaikyk jį namuose“.
Akivaizdu, kad ši reklama – tikras seksizmo ir rasizmo pavyzdys, vaizduojantis rytų europietes taip, kaip niekuomet nevaizduotų olandžių. Joje, kaip teigia ir pats reklamą užsakiusios energetikos firmos atstovas, „žaidžiama klišėmis“, kurių pagrindinė – Rytų Europos moterų prieinamumas. Koks stiprus šis stereotipas, galima įsitikinti interneto paieškoje surinkus raktinius žodžius „Ukraina futbolo čempionatas“. Pirma nuoroda, kurią jums duotų „Google“, nuvestų į pasimatymų svetainę „Ukrainian Match“. Pavadinimas žaidžia dviguba angliško žodžio „match“ prasme, kuri reiškia tiek ir futbolo rungtynes, tiek ir gerai derančią porą. Portalas siūlo laimėti virtualų pasimatymą su žavinga ukrainiete ir pasidalyti savo „aistra gražiam žaidimui“. Nenuostabu, kad Ukrainos feministės, FEMEN, išgarsėjusios pasirodymais viešosiose vietose nuogomis krūtinėmis, ruošėsi futbolo čempionatui su šūkiu „Ukraina – ne viešnamis!“. Ir vis dėlto tai dar vienas švelniausių stereotipų, kurie iš Vakarų buvo prilipdyti Rytų Europai.
Pavyzdžiui, žurnalistas Michaelis Goldfarbas po apsilankymo Lenkijos ir Ukrainos miestuose, besirengiančiuose čempionatui, britų laikraščiui „The Guardian“ parašė pasišlykštėjimo kupiną straipsnį apie rasizmą ir antisemitizmą Rytų Europoje. Ukrainos mieste Lvove žurnalistas teigia „įžvelgęs tamsybę žmonių sielose“. Neapykanta juodaodžiams, žydams ir šiaip kitataučiams čia esą persekioja kiekviename žingsnyje ir ypač akivaizdžiai pasireiškia per futbolo varžybas. Nuo M. Goldfarbo kliuvo ir Lenkijai – šią šalį jis vadina „holokausto centru“. Panašiai kaip ir JAV prezidentas Barackas Obama, kuris pagerbdamas Antrojo pasaulinio karo aukas paminėjo „lenkų mirties stovyklas“, taip ir „The Guardian“ žurnalistas pamiršo paminėti nacių atsakomybę dėl holokausto. Tokie pareiškimai, žinoma, tik gilina Vakarų Europai būdingus stereotipus apie Rytų Europos išskirtinę netoleranciją ir kartu leidžia pamiršti savo pačių problemas ir neretai ne pačią šviesiausią istoriją.
Nemažai knygų, pradedant turbūt Edwardo Saido veikalu „Orientalizmas“, buvo parašyta apie tai, kaip vakarų europiečiai kūrė jiems patinkantį įvaizdį apie Europą, kaip civilizacijos centrą, apsuptą pusiau laukinių, barbariškų tautų. Arogantiškas europiečių žavėjimasis savimi pasireiškė rasizmu, kolonializmu, taip pat – ir Rytų Europos stigmatizavimu. Arabų, Tolimųjų Rytų ar Afrikos šalys Vakarų Europos gyventojams buvo ir iki šiol vis dar lieka visiškai svetimos ir niekuomet iki galo neperprantamos, egzotiškas „Orientas“, o Rytų Europa buvo ir lieka savotiškas viduriukas, tarsi ir ne visai svetimi, bet ir ne iki galo savi „Rytai“. Kiek šitą įvaizdį pavyks pakeisti dabartinėje ES sulipdytoje Europoje – atsakyti gali turbūt tik patys „lenkai santechnikai“, „lengvai prieinamos ukrainietės“ ir visi kiti stereotipų persekiojami „rytų europiečiai“.
