Nerijaus Čivilio iliustr.
„Facebook“ vartotojai gali ne tik būti anonimai, bet ir pasijusti įžymybėmis. Taip nyksta skirtis tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu.
Kompiuterizavus daugelį darbo vietų, o informacijos sklaidai persikėlus į skaitmeninę erdvę, žmonių bendravimas taip pat persikėlė į gigabaitinės apimties serverius ir nuolat kintantį informacijos tinklą. Kompiuterio ekranas tapo, kad ir kaip nuobodžiai tai skambėtų, langu į pasaulį. Už to lango – neišsenkami pasakojimai apie pasaulį ir žmones, o jų interpretacijoms ir panaudai suteikiamos labai konkrečios skaitmeninės galimybės.
Socialinio tinklo „Facebook“ pavyzdys iliustruoja, kaip tarpasmeninei komunikacijai išsikėlus į tinklus atsirado poreikis perduoti žinią apie save vartojant tam tikrą informaciją (šie faktai nuolat registruojami sistemos „liuksais“ ir deklaravimu, kad jūs ką tik ką nors komentavote) ir dalijantis ja. Vujaristiniai malonumai, patiriami su pažįstamais žmonėmis arba su žmonėmis, kurie mums įdomūs, – kas dar geresnio galėjo nutikti šiam pasauliui?
Gali vadintis ir Sarkozy
Norint prisijungti prie sistemos, jai nereikia pasakoti, jog tu žmogus. Tarp mano „draugų“ – kolegų šunys, viena „knaipė“, vyras ir žmona, reprezentuojami žmonos nuotraukos kažkur pamiškėje, keli reklamos herojai, viena radijo laida ir dar daug keistų personažų.
Nepaisant to, registruojantis sistema maloniai prašo nurodyti vardą ir pavardę.
Įsivaizduokite, kad yra priežasčių, dėl kurių nenorite registruotis tikru vardu ir pavarde. Šį kartą mano vardas bus „And“, o pavardė „The Great“. Sistema mano vardą atmeta kaip neteisingą. Pavardę keičiu į „TheGreat“, tačiau automatinė vardų atpažinimo sistema ir toliau protestuoja, tad pasivadinu „Andrina TheGreat“.
Toliau Andrinai pasiūloma draugauti su sistemoje registruota Viktorija Rusinaite – tai ne tik mano pase įrašytas asmenvardis, bet ir vardas, kuriuo paraleliai per kitą naršyklę yra prisijungta prie „Facebook“ portalo. Taigi sistema greičiausiai atpažino unikalų kompiuterio IP, nustatė, kad iš vieno kompiuterio jungiamasi prie dviejų asmeninių puslapių, ir automatiškai nusprendė, kad Andrina ir Viktorija gali būti pažįstamos.
Andrina, tapusi Viktorijos „drauge“, panoro pasidomėti sistemos nustatymais. Sistema ją patikina, kad tai tikras jos vardas. Andrina suabejoja savo vardo tikrumu ir pabando jį pakeisti į „Barack Obama“. Sistema, įvairiai vengdama netikrų vardų, grasina nesivadinti įžymybių vardais, įvairiais ženklais ir skaičiais. Andrina argumentuoja, kad jos prašymas legitimus, ir… gauna atsaką, kad automatinė sistema šio vardo nepripažįsta. Andrina nusprendžia pabandyti Vladimiro Putino vardą – atsakymas lygiai toks pat. Bet sistema iškart pripažįsta Dalios Grybauskaitės vardą, o Andrina toliau bando. Sistema nedvejodama atmeta Johno Lennono, Quentino Tarantino, Noamo Chomsky, Dartho Vaderio, Williamo Shakespeare’o, Bato Mano (Betmeno), Barto Simpsono, Erico Cartmano, Adolfo Hitlerio, Marilyno Mansono, Blair Waldorf, Condoleezzos Rice, Blacko Berry, Andy Warholo, Josepho Aloiso Ratzingerio (popiežius), Huckleberry Finno, Vinnie Pooho vardus.
Tačiau nesiginčydama sutinka, kad Carla Bruni, Nicolas Sarkozy, Dalia Grybauskaitė, Aleksandras Solzhenitsynas, Jeanas Baudrillard’as, Michelis Foucault, Chris Crocker, Umberto Eco, Vladimiras Nabokovas, Ianas Curtisas, Dmitrijus Medvedevas, George’as Maciunas FB sistemoje gali dalyvauti savo tikrais vardais.
Aiški tendencija, jog tokių popkultūros herojų, kaip Darthas Vaderis, Blackas Berry, Quentinas Tarantino ar popiežius, vardų rinktis nederėtų, tačiau be jokių problemų galima vadintis Dmitrijumi Medvedevu, Nicolas Sarkozy, prancūzų mąstytojo Jeano Baudrillard’o vardais. Beje, dar praėjusio amžiaus antrojoje pusėje J. Baudrillard’as sukūrė simuliacijos teoriją, kurioje teigė, kad „pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės“, o pasaulis sudarytas iš simuliakrų, kurie nereferuoja į nieką kitą, tik į save pačius. Darthas Vaderis, manau, turėtų ką apie tai pasakyti.
Jei priimsime prielaidą, jog negalima rinktis populiarių ir popkultūroje jau egzistuojančių asmenybių vardų, paaiškės, jog „Facebook“ pasaulyje, kurio daugiausia vartotojų priskirtini 18–25 bei 26–34 metų amžiaus grupėms ir kildintini iš JAV bei Vakarų Europos, Jeanas Baudrillard’as ir Umberto Eco nėra taip plačiai žinomi, kaip Blackas Berry, Darthas Vaderis ar Bartas Simpsonas.
Andrina TheGreat nesikuklina ir keičia vardą į Umberto Eco.
Privačios informacinės skriaudos
Suvokti „Facebook“ kaip asmeninę, privačią komunikacijos erdvę yra klaidinga. Ar žinote, kad Umberto Eco (buvusi Andrina TheGreat), tik įstojęs į „Facebook“ bendruomenę, jau dalijasi dalimi savo asmeninės informacijos su „Google“ sistema, nes tokie yra pradiniai „Facebook“ sistemos nustatymai? Paieškoje atsiduria jo vardas, pavardė, biografinė informacija ir visa, ką jis publikuoja savo puslapyje. Jei Umberto nepakeis šių nustatymų, informaciją galės pasiekti kiekvienas interneto vartotojas.
Dar šių metų gegužės viduryje suburta Europos Sąjungos grupė asmeninės informacijos priežiūrai (angl. „Article 29 Data Protection Working Party“), kurią sudaro visų šalių narių atstovai, laišku įspėjo „Facebook“, jog reikalingi tokie pradiniai nustatymai, kurie leistų vartotojui pasirinkti, su kuriais vartotojais jis nori dalytis asmenine informacija. Kitoks viešas pasiekiamumas (pavyzdžiui, per paieškos sistemas) turėtų būti vartotojo pasirinkimas.
„Facebook“ į laišką nereagavo ir toliau skelbia visus duomenis paieškose, jei nenurodote, kad šios informacijos kategorijos yra privačios.
Skirtis tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu, rodos, gana neaiški. Viena vertus, viską publikuojate savo asmeniniame puslapyje. Kita vertus, serveriai, kuriuose laikoma informacija, priklauso tinklui „Facebook“, todėl kas tik nori gali ją pasiekti internetu. Jei informacija internete yra visiems prieinama, tuomet ji laikoma vieša.
Tačiau šį loginį nesusipratimą, kuomet su vieša informacija vis dar elgiamasi kaip su privačia, iliustruoja daugybė teismo procesų ir realių pasekmių. Štai britų dailymail.co.uk rašo apie šešiolikmetę Kimberly Swan, kuri neteko darbo po to, kai kelis kartus savo puslapyje „Facebook“ sistemoje paminėjo, kad jos darbas itin nuobodus. Veteranė policijos dispečerė Dana Kuchler atleista iš darbo po to, kai ten pat savo puslapyje pajuokavo, jog vartoja narkotikus. Nors testai ir nustatė, kad narkotikų ji nevartojo, o pati Dana aiškino, jog tai buvo tik pokštas, vis dėlto moteris buvo atleista iš darbo. Taigi klaidinga informacija gali virsti nusikaltimu.
Lietuvoje išgarsėjo atvejis, kai tuometinis Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas Andrius Vyšniauskas nepagarbiai atsiliepė apie atlikėją Sashą Songą. Sulaukęs žiniasklaidos pasmerkimo ir nenorėdamas kenkti organizacijai, A. Vyšniauskas atsistatydino iš pareigų (rašo 15 min.lt).
Apie skaitmeninį kapitalizmą ir ilgesį
Ilinojaus universiteto profesorius Danas Schilleris sako, kad visa interneto medijuota sistema jau yra perėmusi daugelį rinkos ekonomikos bruožų. Šią situaciją galima vadinti skaitmeniniu kapitalizmu (angl. „digital capitalism“) – tai lyg neoliberalistinė rinkos laisvė, veikianti skaitmeninėje komunikacijos erdvėje. Beje, valiutos formos čia – ne tik pinigai, bet ir dėmesys bei praleistas laikas.
Asmeninė informacija ir asmeniniai nustatymai nieko nereiškia, kol visa tai nėra siejama su kitų vartotojų asmeninėmis parinktimis. Jei informacija naudojama rinkodaros tikslams, skirtumo, koks jūsų tikras vardas, nėra – galite vadintis tiesiog unikalia simbolių kombinacija. Tačiau jei įmanoma klasifikuoti jūsų interesus, institucijas, kurioms priklausote, lyginti duomenis su kitų vartotojų interesais, atrasti ne inicijuotas, o interesų ir raktinių žodžių vienijamas asmenų grupes ir ryšius, – tuomet ši informacija gali būti naudojama vartotojams segmentuoti ir tikslinėms grupėms kurti. O vėliau šioms grupėms gali būti siūlomos ir atitinkamos prekės bei paslaugos.
Umberto kol kas dar nesidalijo savo mėgstamomis dainomis, nesakė, koks filmas jam mieliausias, ir apskritai niekam apie save nieko nepasakojo, tad sistema jam tik kukliai pasiūlė draugauti su visais Viktorijos draugais. Galų gale Umberto buvo nusprendęs palikti tinklą, nepateikti savo duomenų, nebeviešinti asmeninės informacijos, nesakyti savo tikro vardo… Bet sistema smogė į skaudžiausią vietą: patikino, kad draugai daugiau niekada nebegalės su juo susisiekti ir jo pasiges.
