Kiekvieno skausmas didelis
Gyvenimas neįmanomas be praradimų ir netekčių. Ši visiems
žinoma tiesa įgauna visiškai kitą prasmę, kai paliečia asmeniškai. Kai mirtis
išplėšia žmogų, be kurio neįsivaizdavome savo gyvenimo.
Tėvams, matyt, nėra nieko baisiau, kaip netekti savo vaikų.
Vaikams – vaikystėje prarasti tėvus. Žemė slysta iš po kojų ir vyrą
palaidojusiai žmonai, ir vyrui, netekusiam žmonos.
Mirtis sulaukus gilios senatvės laikoma natūraliu dalyku.
Tačiau mirus vienam iš solidaus amžiaus sutuoktinių, kitas pasijunta labai
vienišas ir nelaimingas. Jis ima kaltinti visą pasaulį dėl netekties, pakinta jo
elgesys.
„Nėra tokių svertų, kuriais galėtume pamatuoti skausmą. Netekus
artimojo kiekvienam savas sielvartas yra didžiausias. Tačiau gebėjimas
atsitiesti po artimojo mirties kiekvieno žmogaus labai individualus. Tai
priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių, palaikymo ir paramos iš aplinkos.
Vieni žmonės jaučia poreikį nuolat kalbėti apie netektį, kiti,
atvirkščiai, užsisklendžia savyje ir kenčia, dar kiti – ieško kaltų. Bet visiems
jiems reikalinga pagalba“, – „Sekundei“ sakė Psichoterapijos ir psichoanalizės
centro Panevėžio filialo vadovė, gydytoja psichiatrė Violeta Šimanauskaitė.
Kita vertus, artimojo mirties psichologiškai traumuoti žmonės
dažnai gauna dar vieną smūgį – smarkiai pablogėja jų materialinė padėtis.
Ypač jei miršta vienas iš darbingo amžiaus sutuoktinių, o kitas
lieka vienas su keliais vaikais.
„Vaikus auginančios nepilnos šeimos, tarp jų ir našliai,
labiausiai skursta“, – teigė Panevėžio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos
skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė, remdamasi rajone atlikto skurdo lygio
tyrimo rezultatais.
Palūžti neleido vaikai
34-erių metų Vesta M. (tikras vardas ir pavardė redakcijai
žinomi) jau ketveri metai po vyro tragiškos žūties viena augina 4 vaikus: du 14
ir 15 paauglius, 8 metų pradinuką ir 5,5 metų darželinuką.
Ir motina, ir vaikai jau šiek tiek apmalšino skausmą dėl vyro
ir tėvo mirties. Vesta dabar jau gali be ašarų prisiminti, kaip jautėsi tada,
kai būdama trisdešimtmetė liko viena su mažais vaikais ant rankų.
„Gyvenimas per akimirką apsivertė aukštyn kojomis. Skausmas,
siaubas, baimė – viskas susimaišė, susipynė ir apraizgė mane lyg voratinklis. Aš
nežinau, kaip būtų buvę, jei ne vaikai. Jie man neleido palūžti. Žinojau, kad
privalau dėl jų suimti save į rankas, turiu jais pasirūpinti, nes niekas kitas
už mane to nepadarys“,– „Sekundei“ pasakojo moteris.
Jaunėliai vaikai buvo dar maži. Jie nesuvokė, kad tėtis niekada
nebegrįš. Vesta guodžiasi, kad bent jie nepatyrė tokios psichologinės traumos
kaip vyresnieji. Tėvas žuvo jų akyse. Vestos vyras kartu su vyresniaisiais,
tuomet 11 metų dukra ir 10 metų sūnumi, ėjo iš autobusų stotelės namo. Pro šalį
lėkęs automobilis kliudė vyrą. Jis nuo patirtų traumų mirė.
„Vyresniųjų vaikų psichinė būk-lė man ilgai kėlė didelį nerimą.
Jie tapo labai jautrūs, greitai pravirkdavo, užsisklendė savyje. Mėgindama
prakalbinti, pralinksminti sulaukdavau priešiškos reakcijos“, – kalbėjo
našlė.
Laikui bėgant vaikų dvasinė būklė pagerėjo, tačiau Vesta
jaučia, kad širdies gilumoje jie vis dar gedi tėvo.
Skaičiuoja kiekvieną centą
Vestos vyras buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Ji tuomet
augino vaikus. Po vyro žūties moteris įsidarbino vienoje įmonėje ir dirbo iki
krizės. Tačiau įmonė bankrutavo ir ji neteko darbo.
„Sodra“ našlei ir jos keturiems vaikams kas mėnesį moka 720
litų. Kadangi Vestos vyras mirė jaunas, jo darbo stažas buvo nedidelis. Be to,
daugiavaikio tėvo darbo užmokestis nebuvo solidus, taigi ir jo „Sodrai“ mokami
mokesčiai nedideli.
Šeima dar gauna socialines pašalpas, ES paramą maisto
produktais. Vesta suskaičiavo, kad visas pajamas sudėjus į krūvą vienam šeimos
nariui per mėnesį išeina 350 litų.
Moteris tikina, kad skrupulingai skaičiuojant kiekvieną litą
pragyventi, nors ir sunkiai, galima. Tiesa, prasidėję mokslo metai taip
patuština šeimos kišenę, kad iki kitų pašalpų ji nebeišsiverčia ir tenka
skolintis.
Šiemet vyresnieji Vestos vaikai perėjo mokytis į miesto
mokyklas. Paaugliai nori kuo mažiau iš bendraamžių išsiskirti drabužiais ar
avalyne. Vaikai iš mamos nereikalauja nupirkti vieną ar kitą daiktą. Supranta,
kad jos piniginė plona. Vesta pati kaip įmanydama stengiasi dėl vaikų.
Neseniai moteris susirado darbą. Nors ji priimta tik laikinai
ir dirba tik dvi valandas per dieną, džiaugiasi ir tuo.
„Mūsų šeimai kiekvienas papildomas litas yra paspirtis“,–
paaiškino ji.
Vesta dėl vyro žūties iki šiol mina teismų slenksčius.
Daugiavaikės šeimos tėvą partrenkusio automobilio vairuotojas nenori pripažinti
savo kaltės.
Moteris dažnai pasvarsto, kaip jie gyventų, jeigu vyras būtų
gyvas.
„Galvoju ne apie materialinius dalykus. Man skaudžiausia, kad
vaikai neteko to, ką jiems būtų davęs tėvas: meilės, rūpesčio, saugumo jausmo.
Kad ir kaip stengiuosi, tėvo aš jiems neatstosiu“, – kalbėjo ji.
Reaguoja skirtingai
Panevėžio ligoninės vaikų psichiatrei Rūtai Kalkytei neretai
tenka konsultuoti tėvų netektis patyrusius vaikus. Kai kurių psichinė būklė būna
itin sunki ir tokius pacientus tenka guldyti į stacionarą. Gydytoja sako, kad
netektis vaikus dažnai traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jeigu ji staigi
ir netikėta.
Tėvai ir kiti artimieji psichiatrų ir psichologų prašo patarti,
kaip elgtis su vaikais netekties akivaizdoje, kaip su vaiku kalbėtis apie mirtį
įvairiais amžiaus tarpsniais, kad jo dar labiau netraumuotų. Klausia, ar vežti
jį į laidotuves.
Pasak R.Kalkytės, yra nustatyti bendri vaiko suvokimo apie
mirtį principai, priklausantys nuo jo amžiaus.
Vaikai iki penkerių metų nesuvokia, kad mirtis nėra laikina.
Šio amžiaus vaikai tiki stebuklais, egocentriškai suvokia pasaulį ir gali
jaustis atsakingi už tėčio ar mamos mirtį. Tokio amžiaus vaikai dar nemoka gerai
savo jausmų išreikšti žodžiais. Jų išgyvenimai gali pasireikšti miego
sutrikimais, šlapinimusi į lovą, užsitęsusiomis somatinėmis ligomis,
sustiprėjusiu prieraišumu prie likusio gyventi tėvo, nuolatiniu dėmesio ir
globos reikalavimu.
Penkerių – dešimties metų vaikai jau suvokia mirtį kaip
negrįžtamą išsiskyrimą su mama ar tėvu.
Jie gali jausti stiprų poreikį palaikyti ryšį su mirusiuoju,
dažnai apie jį galvoja, sapnuoja. Gali įsivaizduoti esantys jo stebimi.
Pavojaus ženklai, rodantys, kad vaikų sunku susigyventi su
netektimi, – pasikartojančios elgesio, mokymosi problemos, išsiblaškymas.
Nuo dešimties metų iki paaug-lystės vaikai į netektį reaguoja
labiau individualiai. Jie gali pulti į neviltį ir mėginti apsimesti, kad yra
stiprūs. Suaugusieji turėtų sunerimti, jei pastebi, kad vaiką apėmusi depresija,
sumažėjęs jo domėjimasis mokykla, draugais, žaidimais ir kitais dalykais, kurie
jam anksčiau buvo svarbūs.
Vaikų psichiatrė sako, jog vis dėlto negalima tvirtinti, kad
maži vaikai lengviau išgyvena tėvo ar motinos netektį, o vyresni – labiau. Pasak
jos, kiekvienas vaikas skirtingas ir labai individualiai reaguoja.
„Tai priklauso nuo jo charakterio savybių, ryšio su mirusiuoju,
pagaliau pagalbos, kurią gauna iš aplinkos“, – kalbėjo R.Kalkytė.
Reikia leisti gedėti
Vaikai, kaip ir suaugusieji, gedi. Tai yra natūralu. Gydytoja
pabrėžė, jog labai svarbu atpažinti vaiko siunčiamus ženklus, kad jam reikalinga
pagalba.
Keletą savaičių po mirties vaikas paprastai neigia mirties
faktą, bet ilgalaikis neigimas gali reikšti, kad vaikas turi rimtų psichologinių
problemų. Gydytojai pataria neversti dalyvauti vaiko laidotuvėse, jeigu jis
bijo. Jis galėtų kartu pasimelsti šarvojimo salėje, bažnyčioje.
„Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis liūdi. Labai svarbu
paskatinti jį išreikšti savo jausmus“,– kalbėjo psichiatrė.
Kartais vaikai pyksta, kad mirė mama ar tėtis. Tai yra natūrali
reakcija. Vaikas savo pyktį gali nukreipti į aplinkinius, žaisti agresyvius
žaidimus. Dėl to nereikėtų labai jaudintis, jeigu tai neužsitęsia. Mažesni
vaikai gali susigalvoti, kad jų artimas žmogus mirė dėl jų kaltės.
Suaugusieji jaunesnio amžiaus vaikams turėtų kuo
suprantamesniais žodžiais paaiškinti, kas atsitiko ir kas yra mirtis. Nereikėtų
vaikams sakyti, kad, pavyzdžiui, senelis miega, o močiutė išėjo toli toli.
Bet kokio amžiaus vaikus reikėtų skatinti išsakyti savo jausmus
ir pasidalyti jais su savaisiais.
Jeigu artimas žmogus ilgai ir sunkiai serga, derėtų pasikalbėti
su vaiku apie tai, ką jis jaučia, dar prieš ligonio mirtį.
Vaistais netekties nenuslopinsi
Kaip vaikai, taip ir suaugusieji labai skirtingai išgyvena
artimojo netektį. Psichiatrė V.Šimanauskaitė sakė, kad klaidinga manyti, jog
piliulės numalšins sielvartą. Jos gali padėti tam tikrais atvejais ir tam tikrą
laiką, kai žmogų sielvartas visiškai užvaldo. Tačiau paskui vis tiek tenka
išgyventi netektį savo jėgomis.
„Geriausias gydytojas – laikas“, – mano gydytoja.
Aplinkiniai netektį išgyvenantį žmogų turėtų palaikyti – leisti
jam išsikalbėti, išsiverkti, tačiau neleisti visiškai pasinerti į sielvartą.
Gedinčiojo galima paklausti, kaip jis mano, kaip mirusysis norėtų, kad jis
elgtųsi.
Psichologai ir psichiatrai pabrėžia, kad po artimo žmogaus
mirties ypač sunkus periodas būna po laidotuvių. Tuo laikotarpiu geriau, jei
gedintysis neliktų vienas su savo mintimis.
Kai kurie žmonės netektį sėk-mingai išgyvena patys, kitiems
reikalinga specialistų pagalba. Deja, neretai sielvarto apakinti žmonės nesugeba
įvertinti savo psichinės būklės. Todėl jų artimieji turėtų juos paskatinti
ieškoti pagalbos.
Kai kuriose gydymo įstaigose yra organizuojamos savigalbos
grupės išgyvenantiesiems artimojo netektį.
Inga SMALSKIENĖ
