Vakar ryte savo namuose, sulaukęs 101-erių, mirė Kristaus Karaliaus katedros altarista monsinjoras Petras Kuzmickas. Nors jau dešimtmetį oficialiai P.Kuzmickas nebedirbo pastoracinio darbo, bet katedroje aukodavo šv. Mišias ir klausydavosi išpažinčių, o žiemą dar skaitė pamokslus. Lapkričio 7-ąją jam būtų sukakę 102-eji.
Ir tremtyje teikė sakramentus
Iš šešių vaikų šeimos kilęs P.Kuzmickas buvo pats jauniausias.
Jo tėvas buvo bažnyčios maršalka, tad nuo mažų dienų daug bendravo su dvasininkais. Augęs religingoje aplinkoje anksti suprato, kad jo pašaukimas – tarnauti Dievui. P.Kuzmickas mokėsi Kriaušiškių pradžios mokykloje, paskui – Linkuvos gimnazijoje. Baigė Kauno kunigų seminariją ir dvasininko kelią pradėjo Utenos Kristaus žengimo į dangų parapijos vikaru. Vėliau buvo perkeltas į Kupiškį, Kirklėnus, Smėlynės parapiją, Zarasus.
1946-aisiais, nors ir labai nenorėjo, buvo paskirtas į Kauną dirbti Kunigų seminarijos vicerektoriumi. Kunigas žinojo, kad ten kibždėte knibžda saugumo agentų, tačiau pasipriešinti negalėjo. Kunigų seminarijoje, kur prasidėjo areštai ir trėmimai, jis nuolat jautė esąs akylai stebimas ir sekamas. Saugumo darbuotojai iš pradžių mėgino jį verbuoti gražiuoju, žadėjo išleisti į Romą ir Ameriką. Dvasininkui pareiškus, kad jis Judu nebūsiąs, pagrasino, kad supūsiąs rūsiuose.
P.Kuzmickas iš tikro netrukus atsidūrė kalėjime, o paskui buvo ištremtas į Vorkutą. Be teismo buvo nuteistas kalėti. Septyneri tremties metai kunigui į atmintį įsirėžė kaip beribio žiaurumo ir stipraus instinkto išgyventi bet kokiomis sąlygomis akistata.
Net ir būdamas lageryje paslapčiomis atlikdavo kunigo misiją: tuokė, krikštijo, mirštantiesiems suteikdavo Paskutinį patepimą. Vorkutoje P.Kuzmickui su žmonių kova už būvį teko susidurti kasdien. Ir pačiam teko gudrauti, meluoti, apsimetinėti, kad išliktų gyvas ir pagelbėtų kitiems – daugybę kartų teko likimo draugams padėti slėpti daiktus, pernešti siuntinukus.
Vorkutoje P.Kuzmickas susipažino su garsiuoju rusų disidentu, rašytoju Aleksandru Solženicynu, kurio raštus išnešdavo iš lagerio ir slapčia perduodavo jo žmonai, mokytojavusiai vietos mokykloje.
Gerumas sugrįžta
P.Kuzmickas į Lietuvą sugrįžo 1953 metais. Monsinjoras tarnavo Utenoje, Salamiestyje, Pakruojyje, Šeduvoje, Smilgiuose, Krekenavoje.
1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas Jo Šventenybės kapelionu. 2010 m. birželį P.Kuzmicką Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje deimantinio kunigystės jubiliejaus ir 100-ojo gimtadienio proga pasveikino Lietuvos kunigai ir apaštalinis nuncijus J.E. Luigi Bonazzi.
Dvasininkas savo akimis matė ir pats išgyveno dramatiškiausius pastarojo šimtmečio įvykius, patyrė ir žmonių žiaurumą, ir gerumą. Labiausiai jį jaudino, kad pagarbos, širdies šilumos, atsakomybės prieš kitą dabar likę mažiau, nors žmonės yra sotesni, gyvena geriau, daug patogiau.
Jis tvirtai buvo įsitikinęs, kad meilė, gerumas, kuriuos duodi kitam, grįžta. Taip jau sukurtas pasaulis.
Rugsėjo 11 d. 8.30 val. velionis bus pašarvotas Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. Rugsėjo 11 d. 15 val. katedroje bus aukojamos gedulingos šv. Mišios, po jų velionis bus pašarvotas Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje.
Monsinjoro P.Kuzmicko laidotuvių šv. Mišios bus rugsėjo 12 dieną, trečiadienį, 12 val. Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje. Monsinjoras bus laidojamas tos bažnyčios šventoriuje.
Sekunde.lt
