Prognozuoti greitą kurios nors kultūros įstaigos pabaigą, dar dorai neišgirdus net naujojo kultūros ministro balso, būtų drąsu. Tendencija savaitgalio vakarą gerokai pakovoti ne tik dėl laisvo staliuko vyninėje, bet ir dėl bilietų į teatro premjerą sufleruoja, kad natūralia mirtimi bent jau ryškiausi kultūros reiškiniai artimiausiu metu taip pat nemirs. Todėl IQ žvilgtelėjo į tuos, kuriems šie metai turėtų būti ypač geri, ir tuos, kuriems būtų galima jau palinkėti trauktis į istoriją.
Atgal į ateitį
Nebūtiniausių reitinguose pirmą vietą neabejotinai turėtų užimti 20 Kultūros ministerijos valdininkų. Tie, kurių funkcijas perima nuo šių metų sausio 1-osios pradedama steigti Kultūros taryba.
IQ primena, kad deklaruojamas Kultūros tarybos tikslas yra administruoti kultūrai ir menui skiriamas lėšas, o Kultūros ministerijai numatyta palikti esminį jos uždavinį – kultūros politikos formavimą.
Praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerija paskelbė neketinanti mažinti etatų skaičiaus net ir įsteigus Kultūros tarybą. Esą tik taip bus galima tinkamai įgyvendinti ministerijai pavestas funkcijas. Tad kol kas ryškiausiai matomas planų optimizuoti ministerijos veiklą rezultatas – dar gausesnė valdininkų armija: naujoje biudžetinėje įstaigoje, atskaitingoje Kultūros ministerijai, dirbs 20 specialistų.
Greičiausiai tokį biurokratinio aparato didinimą galima paaiškinti dviem priežastimis. Viena jų – ministerija rimtai neketina atsakomybės ir didžiulių pinigų srautų patikėti naujajai įstaigai. Tam trumpam pavadėliui prilaikyti ir būtų reikalingos visos esamos ministerijos tarnautojų rankos. Kita galima priežastis – elementarus siekis išlaikyti darbo vietas, nebūtinai atsižvelgiant į liekančiųjų kompetenciją bei įgūdžius. Tai visai nesunku: pavyzdžiui, buvusio kultūros ministro atstovė dar lapkritį su ministru viešėjo Japonijoje, o dabar jau dirba Informacinės visuomenės plėtros skyriaus patarėja.
Vis dėlto blogiau už migruojančias tas pačias pavardes – nuo vienų pareigų prie kitų, nuo transporto specialisto iki švietimo eksperto ar kultūros žinovo – yra nesikeičiančios pavardės. Laikas parodys, ar naujasis kultūros ministras taps pirmuoju, kuris išjudins kai kurių (tarp jų – ir nacionalinį statusą turinčių) kultūros įstaigų vadovų status quo. Ypač muziejų sektoriuje vadovų kaita, atrodo, kol kas neįmanoma misija. Tačiau sukaupta patirtis yra geras dalykas, kol neperauga į egzistavimą iš inercijos ar absoliučią stagnaciją, o ką ir kalbėti apie uždarų klikų susiformavimo grėsmę.
Kam iš esmės reikia vadovų kaitos? Pavyzdys labai paprastas. Dabartinė Lietuvos prezidentė yra ketvirta šalies vadovė atgavus Nepriklausomybę. O Lietuvos dailės muziejaus vadovas nesikeičia nuo 1979-ųjų. Apverskime situaciją aukštyn kojomis, ir turėtų būti aiškiau.
Visu greičiu pirmyn
2013-ieji dėsningai ir pelnytai turėtų būti neblogi dviem nacionaliniams teatrams. Nors jie skaičiuoja sezonus, o ne kalendorinius metus, visgi pačioje praėjusių metų pabaigoje pristatyta Oskaro Koršunovo režisuota „Katedra“ buvo neabejotinai taiklus šūvis į auditoriją, atnešiantis naudos ir visais 2013-aisiais. Gruodį tarp teatro salėje sėdinčių nemažai buvo matyti garbių žilų galvų, kurios į šio režisieriaus spektaklius paprastai neplūsta.
Kažkuris kritikas taikliai pastebėjo, kad O. Koršunovo „Katedra“ patiks tiems, kurie nemėgsta O. Koršunovo spektaklių. Tiesa. Jie ir nekeliauja „pas“ O. Koršunovą – jie eina ir eis „pas“ Justiną Marcinkevičių. O teatras bus pritraukęs naują auditorijos dalį. Ir ši abipusė meilė bus visai ne pagal grafiką.
Kauno valstybinis dramos teatras į 2013-uosius taip pat žengia pakelta galva: turėdamas naują – nacionalinio dramos teatro – statusą ir perrinktą vadovą. Rolandas Kazlas, Jonas Jurašas, Agnius Jankevičius, lietuviška dramaturgija – jau pasitvirtinę raktažodžiai į teatro sėkmę. Lieka tikėtis, kad šiemet tų raktų norės paieškoti ir kitų miestų žiūrovai.
