Kova su varžovais ir skausmu baigta.
Kas būtų, jeigu 1995 m., kai Ž. Ilgauskas patyrė pirmąją pėdos traumą, medicinos diagnostika ir traumų gydymo kokybė būtų tokia pati, kaip šiais laikais? Kas būtų, jeigu per tų metų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalų seriją juoda katė nebūtų perbėgusi tarp vidurio puolėjo ir Vlado Garasto? Kas būtų, jeigu 2008-aisiais, po daugybės metų atsisakymų, Didysis Z pagaliau būtų apsivilkęs žaliuosius rinktinės marškinėlius?
Dabar šie ir kiti klausimai tėra ramesnių ar aršesnių sporto mėgėjų diskusijų tema. Kaip ir visa Ž. Ilgausko karjera, kurią ilgametis Klivlando „Cavaliers“ vidurio puolėjas baigė rugsėjo 30-ąją, nusprendęs nebelaukti NBA lokauto pabaigos.
„Užteks. Mano kūnas sudaužytas ir fiziškai esu pavargęs. Nėra konkrečios amžiaus ribos, bet kiekvienas žino, kada ateina laikas“, – Klivlando „Plain Dealer“ laikraščio žurnalistui sakė 36-erių Ž. Ilgauskas.
Aplink 221 cm ūgio milžino kojas tuo metu trynėsi prieš kelerius metus įsivaikinti berniukai Deividas ir Povilas, o visa šeima atvyko palaikyti Jennifer Ilgauskas, kuri tądien Klivlande atidarė fizinės terapijos centrą. Po 15 metų ant lagaminų Ž. Ilgauskas atsidės šeimos poreikiams – žmona ėmėsi nuosavo verslo, mažieji įsūniai jau lanko mokyklą Majamyje, o šeima panorusi gali apsigyventi ir Niujorke, kur jai priklauso prabangus butas.
Nejau Ž. Ilgauskas taps „nusivylusiu namų šeimininku“? Turbūt ne. Dėl NBA lokauto taisyklių „Cavaliers“ klubas, kuris buvo Ž. Ilgausko namais 14 metų, negali pareikšti oficialaus komentaro apie legendinį savo vidurio puolėją. Bet mažai kas abejoja, kad Ž. Ilgauskui artimoje ateityje bus pasiūlytos kokios nors pareigos Klivlando komandos sistemoje. Ne už kalnų ir ta diena, kai „Quicken Loans“ arenos palubėse pakibs 11-uoju numeriu pažymėti marškinėliai su Ilgausko pavarde.
„Cavaliers“ klubo aistruolių širdyse Ž. Ilgauskas liks amžiams. Klivlando žmonės nuo Didžiojo Z nenusisuko ir tada, kai jis paskui „didžiausią priešą“ LeBroną Jamesą patraukė į Majamį. Nenusisuko, nes puikiai suprato paskutinį milžino norą prieš kabinant sportbačius ant vinies laimėti NBA čempiono žiedą.
Šios svajonės išsipildymo Ž. Ilgauskas buvo nusipelnęs. Vien už tai, kad laimėjo kovą su gamta – po daugybinių pėdų operacijų sugebėjo beveik dešimtmetį būti vienu geriausių NBA vidurio puolėjų. Kokį žygdarbį atliko Ž. Ilgauskas, praėjusį pavasarį neakivaizdžiai patvirtino Yao Mingas – Didžioji Kinijos siena baigė karjerą (vos) po kelių panašaus tipo pėdų traumų.
Lietuvos bokšto krištolinėmis pėdomis 13 sezonų stipriausioje planetos lygoje vidurkiai – 13 taškų, 7,3 atkovoto kamuolio ir 1,6 bloko. Taip pat – du kvietimai į NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynes ir du NBA finalai (2007 ir 2011 m.).
Ž. Ilgausko pavardė ilgam įsitaisė ir „Cavaliers“ klubo metraščiuose. Lietuvis sužaidė daugiausia rungtynių (771), atkovojo daugiausia kamuolių (5 904), blokavo daugiausia metimų (1 269) ir yra antras pagal rezultatyvumą (10 616) žaidėjas per visą komandos istoriją.
Jau muziejiniai marškinėliai.
Tai laimėjimai, kuriais verta didžiuotis. Ypač dėl to, kad jų apskritai galėjo nebūti, jei ne JAV medikų sukurti maži stebuklai ir paties krepšininko tikėjimas, jog jis gali sėkmingai žaisti krepšinį.
Tačiau, panašiai kaip ir Arvydo Sabonio istorijoje, Ž. Ilgausko karjera pateikė per daug klaustukų. Koks Ž. Ilgauskas galėjo būti, „Cavaliers“ aistruoliai gali prisiminti pažiūrėję vaizdų iš pirmo lietuvio sezono 1997 1998 m. Lieknas, greitas, pasižymintis puikiais instinktais ir Kaune suformuotais krepšinio pagrindais. 1998 m. drąsias specialistų prognozes tik patvirtino NBA naujokų rungtynės, kur Ž. Ilgauskas atsiėmė naudingiausio žaidėjo prizą.
1998–1999 m. sezoną jis pradėjo dar aukštesniu tempu (15,2 taško ir 8,8 kamuolio), tačiau vos po penkerių rungtynių buvo diagnozuotas trečias pėdos lūžis… Amžių sandūrą Ž. Ilgauskas apskritai norėtų išbraukti iš gyvenimo, nes operacija vijo operaciją. Po jų prasidėjo minučių ribojimai, o ir pats Ž. Ilgauskas nebuvo toks, koks prieš traumų virtinę.
Traumų nukamuotas Didysis Z daugelį metų nekalbėjo apie šalies rinktinę, o Lietuva kiekvieną vasarą ūždavo nuo žodžio „išdavystė“. 2008 m. lauktasis sūnaus paklydėlio sugrįžimas buvo labai arti, bet svajonė ir liko svajone.
Ar Ž. Ilgauskas tikrai nuoširdžiai norėjo sužaisti Pekino olimpiadoje? Keliasdešimčiai žurnalistų, kurie tą vasarą dalyvavo Didžiojo Z spaudos konferencijoje, abejonių tikrai neiškilo.
Šių eilučių autorius taip pat pamatė liūdną, nusivylusį, sunkokai žodžius renkantį ir tikrai nuoširdų krištolinių pėdų savininką. Jis tuomet prisiminė, kaip 2008-ųjų vasarį krykštavo kaip vaikas, gavęs Lietuvos rinktinės aprangą. „Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime“, – tada prisipažino Ž. Ilgauskas.
Dar didesnės laimės aukštaūgiui taip ir nebeteko patirti. Laimė apskritai nebuvo Didžiojo Z palydovė. Pradedant kraupiomis traumomis ir baigiant tuo, kad per visą profesionalo karjerą jis taip ir neiškovojo nė vieno trofėjaus…
Antra vertus, pergalės ne visada matuojamos tik aukso medaliais ir žiedais. Ž. Ilgauskas laimėjo svarbiausią kovą, daugelį metų žaidė savo mėgstamą žaidimą ir paliko ryškų pėdsaką NBA. Turbūt ryškiausią lietuvišką pėdsaką.
Gediminas Reklaitis
