Organizatorių nuotr.
Vitalijaus Mazūro „Privačios valdos“ premjeroje.
Nuomonę, kad „sugadino gerą spektaklį“, išgirdau po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo IV kurso studentų ir režisieriaus Vitalijaus Mazūro parengto spektaklio „Privati valda“ premjeros, įvykusios „Lėlės“ teatre. Mintyse dar kartą iškilus scenos viduryje stoviniuojančiam ėriukui ir užuodusi kepamos žiurkės (!) spirgučių kvapą, susimąstau: ar tikrai sugadinta ir kodėl tada buvo gerai? O gal „prieš“ ir „po“ net nelygintina?
Kai prieš gerus tris dešimtmečius tas pats V. Mazūras pastatė Marcelijaus Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“, vietoj žiurkių ir spirgučių buvo siūlomi liaudiški motyvai ir griežtai kiekvieną poeto žodį atkartojantis siužetas. Tada buvo gerai visiems. Na, gal ir ne visai visiems – balsas „iš aukščiau“ liepė „atvaidinti“, kiek priklauso, ir baigti. Bet kita, žmogiškoji publikos dalis nesiliovė aikčioti. Ir mąstyti. Mat jai buvo pateiktas tuomet iki skausmo aktualus ir saugotinas nacionalinis motyvas ir, žinoma, tarp eilučių paslėpta tuometinių socialinių ir politinių skaudulių kritika. Numanau, paklausite: kodėl tuomet prie nekalto avinėlio pjautynių ir Elenytės skandinimo nuspręsta grįžti po šitiek laiko, kuomet nei „balso“, nei skaudulių nė kvapo? Visų pirma, be tautiškumo, čia egzistuoja ir grynai žmogiška linija. O ši aktuali visais laikais. Antra, tvirtai ant scenos grindinio stovinčius aktorius pakeitė jauni, lengvai stačia galva į statinę šokantys jaunieji lėlininkai. Jiems (beje, ir didžiajai jų publikos daliai) verksmingas nacionalinių problemų nagrinėjimas nė motais, tačiau individo išgyvenimais paremtas filosofinis klodas artimas, aktualus, taigi ir įdomus. O čia – jau ir paties režisieriaus sėkmės receptas: aktoriams turi būti smagu dirbti.
Taigi turime jaunatvišką entuziazmą, tą patį universalų, bet vis dar intriguojantį žmogiškąjį modulį, patyrusį vadovą. Ką ten patyrimas, jis gi gyva lėlių teatro legenda! Tuomet kodėl kai kuriems vis dėlto ima ir pasivaidena, jog spektaklis sugadintas? Todėl, kad lyginama tai, kas… nelygintina! Perskaitėte teisingai. Abu spektakliai yra visiškai, absoliučiai skirtingi. Šiuo atveju nevalia ilgėtis tradicijos ten, kur jos ne tik kad nėra, bet ir negali (ar neturi) būti. O jau filosofiškai mąstant, negali būti sugadinta tai, kas prieš tai nebuvo pagaminta. Nuo scenos jaunas žmogus apie amžinas individo ir visuomenės kliūtis kalbėjo tokiam pačiam kaip jis. Ne vaikui (tai, beje, taip pat labai svarbus vertinimo dėmuo), bet ir ne anuometiniam vidutinio amžiaus žiūrovui. Štai todėl ir turime šiukšlyną, jame tarp plastikinių butelių laimę suradusį jauną žmogų Joną, o kartu – ir visas kortas sumaišiusius „marozus“, karts nuo karto profilaktiškai pagadinančius orą, ir, žinoma, salę, užkvipusią spirgais. „Raudomis nieko nenustebinsi“, – pasakytų Vitalijus Mazūras. Tad apie amžinuosius dalykus šių laikų žmogui tenka kalbėti kitomis priemonėmis. Juolab kad tie dalykai šiandien atsiranda ne kur kitur, o mūsų namų tarpuvartėse.
