Kontroversiška, bet įspūdinga paroda Šiuolaikinio meno centre sujungė vaizdą su tekstu.
Ar išdrįstumėte savo ilgai ruoštą parodą pavadinti lūzerių švente, arba viešai pripažinti, kad joje pateikiami ne patys geriausi jūsų darbai?
„Lietuvoje yra tik trys temos: Kedys, Valdovų rūmai ir VEKS-as. […] Tai trys pačios garsiausios nesėkmių istorijos, kurias mūsų žiniasklaida tampo kaip žarną po kiemą. Ir gerai, kad tampo. Šių istorijų kontekste mes imame reflektuoti patys save ir suvokiame, kokioje nevykėlių bendruomenėje gyvename.“ Tai ištrauka iš Liudviko Jakimavičiaus teksto, pristatančio gruodžio pradžioje Šiuolaikinio meno centre atidarytą parodą „Formalizmas: ne_sėkmės“, kurios dalyvių sąrašas nustebino ne vieną meno žinovą.
Liudvikas Jakimavičius, Herkus Kunčius, Ernestas Parulskis, Rolandas Rastauskas, Marta Vosyliūtė – visus juos būtų įprasta matyti bendros knygos ar rinkinio pristatyme, rašytojų diskusijoje, o ne formaliojo meno parodoje kartu su Audriumi Buču ir Valdu Ozarinskiu. Pastarieji Lietuvoje žinomi kaip architektai, kūrę Hanoverio (Vokietija, 2000 m.) ir Aiči (Japonija, 2005 m.) „Expo“ parodų paviljonus. Ganėtinai sunku įsivaizduoti, ką vienoje salėje gali rodyti skirtingiems stiliams, raiškos priemonėms ir kartoms atstovaujantys kūrėjai. Juo labiau kad mūsų parodų erdvėse nedažnai išvysi žodžio meno meistrus.
Manau, nebus nė vieno menininko, kuris gyvenime nėra turėjęs nesėkmių, nusivylimų, nebaigtų darbų, neįgyvendintų projektų. Tad parodoje pristatyti rašytojų, publicistų ir menotyrininkų stalčiuose ilgai slėpti ir nevykusiais laikyti kūriniai, galbūt neatitikę formos, raiškos, laiko standartų, nuotaikų ar tiesiog nenusisekę. Tekstai atspausdinti paso dydžio ir apimties knygelėse, kurios idealiai atitiko formalizmo idėją.
Kaip teigė vienas parodos dalyvių, nesėkmė yra kelias į sėkmę, o ir šiaip skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės yra formalus, tad remiantis jau daugeliui nebeaiškiais ir nesuprantamais šiuolaikinio meno standartais galima eksponuoti ne tik vykusius, bet ir nevykusius darbus, neišsipildžiusius norus bei svajones, kartu didžiuojantis savo pralaimėjimais, o nesėkmėms suteikiant parodos mastą. Juk dažnai autoriai viešai pristato savo nelabai vykusius darbus tikėdamiesi, kad naujoje erdvėje jie atrodys kitaip, bus pripažinti kaip meno kūriniai, kaip kažkas reikšmingo, nes kitoje erdvėje gal niekas nesupras, kad jiems nepasisekė, o pati erdvė įpareigos tai priimti kaip sėkmę. Tik ar ne per dažnai menininkai naudojasi šios erdvės teikiamomis „paslaugomis“?
„Formalizmas: ne_sėkmės“ pristatyta didžiojoje ŠMC salėje, kurios centre – milžiniška juoda pagalvė iš vandeniui nepralaidžios gumos. Lyg menininkai būtų nuplėšę salės grindis, sulenkę jas pusiau, suklijavę kraštus ir į vidų suleidę visas Lietuvos nesėkmes, prie kurių dabar gali prisiliesti bet kuris norintis. Tai lyg baseinas, kurį turėti ir prisipildyti gali kiekvienas žmogus. Jei to atrodo maža – šalia kaba juoda mūsų šalies trispalvė. Rodos, lyg ji būtų sukaupusi visus mūsų nuolatinius dejavimus, skundus, verkšlenimus apie tai, kad ir vėl kažkas nepavyko, kažkur susimovėm, kažkur prašovėm, kažkur atsilikom. Buvo nebuvo, išėjo neišėjo… Lyg trečiojo brolio povyza, kuriam siužeto finale ima ir pasiseka.
Pati pagalvė – ne tik didžiausias iki šiol Lietuvoje eksponuotas meno kūrinys, bet ir pirmasis ŠMC objektas, kuris, pasibaigus eksponavimo laikui, bus ne sandėliuojamas ar išvežamas į šiukšlyną, o tiesiog parduotas dalimis, tikintis atgauti į jį investuotus pinigus. Kartais požiūris į meno objektą ir jo finansavimą pasikeičia, kai jį kuriant dalyvauja verslininkai.
Tad „parodos naudingos ne tik todėl, kad jose galima gauti prizą. Kiekvienas parodose gali daug ko pasimokyti. Čia pamatoma, kaip vertinamos ir dresuojamos kitos tautos, visuomenės, kokie visuomenių standartai, kokios paskutinės ideologijų mados“ (iš Herkaus Kunčino „Auklėjimo pagrindų“).
