Prieš dešimtmetį privatus verslas buvo vadinamas paskutine Lietuvos šilumos ūkio viltimi, o šiandien – monopolininku, šokdinančiu ir savivaldybes, ir vartotojus. Su diktatu teks taikytis dar bent kelerius metus, nes valstybė vargu ar kiš galvą į didelių sąskaitų kilpą.
Kam patikėti valdyti šilumos ūkį, suskaldžiusį Lietuvą į dvi – didelių ir labai labai didelių sąskaitų – dalis? Įvairių atsakymų į šį klausimą dar išgirsime prasidėjus rinkimų į Seimą karštinei. Akivaizdu, kad nė vienas jų nebus palankus privačiam verslui.
Negailestinga ir statistika. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, iš 13 miestų, kuriuose šių metų sausį šilumos kainos buvo didžiausios (30,48–34,3 ct/kWh su PVM), 10-ties šilumos ūkyje tvarkosi privataus kapitalo bendrovės. O pigiausiai už šilumą mokančių miestų (20,44–22,56 ct/kWh) radiatorius kaitina savivaldybės įmonės. Ar šie faktai nėra geriausi įrodymai, liudijantys, kad monopoliniame šilumos ūkyje efektyviau, kad ir kaip keistai skambėtų, tvarkosi politikai, o ne verslininkai?
Būtent šį ekonominį argumentą neseniai ir paminėjo ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas. Jis šilumos ūkio nuomą pavadino žaidimu, kuris galėtų būti užbaigtas tiesiog sugrąžinant šilumos ūkį valstybės žinion ir įkuriant nacionalinę bendrovę, kuri apimtų visas savivaldybes. Mat kai kurios jų nesugeba susitvarkyti šilumos sektoriaus ir, užuot vykdžiusios kontrolę, šoka pagal privataus monopolininko dūdelę.
Pasipriešinti investuotojui prieš dvejus metus ryžosi Ukmergės rajono savivaldybė ir įsivėlė į varginantį teismų ultramaratoną (skaitykite kitame puslapyje). Jo finišas, palankus politikams, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme galėtų būti rimtesniu signalu tokį patį kelią ryžtis rinktis ir valstybei. Tačiau kol kas tokio ryžto – nė kvapo. Visiškai santūri aukščiausių šalies politikų reakcija į pasiūlymą šilumos ūkį perimti tvarkyti valstybei yra geriausias įrodymas, kad radikalių pokyčių šiame mūšio lauke nereikėtų laukti.
IQ kalbinti energetikos specialistai taip pat abejoja, ar valstybė būtų geresnis šeimininkas ir, svarbiausia, garantuotų gyventojams mažesnes šilumos kainas. Dauguma jų pripažįsta, kad pakeitus valdymo formą vargu ar padėtis iš esmės keistųsi, t. y. sąskaitos už šildymą sumažės.
VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė priminė, kad Lietuvoje toks valdymo variantas jau yra buvęs ir jo buvo atsisakyta. Tačiau dabartinis modelis, kai už šilumos ūkį atsakingos savivaldybės, nelabai pasiteisino. Sutelkti šilumos ūkį į vienas valstybės rankas VKEKK vadovė pavadino vienu iš galimų, bet ne vieninteliu būdu. „Man atrodo, kad per drąsu pulti į dilgėles tik todėl, kad bus kitaip nei yra dabar“, – duodama interviu sakė D. Korsakaitė ir vardijo priežastis, kodėl šiandien taip sunku rasti kaltus dėl abejonių keliančių šildymo sąskaitų.
Kad valstybės pozicija šilumos ar bet kurio kito ūkio sektoriaus atžvilgiu gali keistis, nė kiek nestebina prof. Vytauto Martinaičio, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros vedėjo, mat net ir brandžios Vakarų Europos valstybės blaškosi, kokias veiklos sferas pasilikti savo rankose, o kokias patikėti efektyviau turinčiam dirbti verslui. „Nuosavybės formų keitimas turi ir pliusų. Privatus kapitalas įveda tvarkos įmonėse, – kalbėjo VGTU atstovas. – Tačiau jeigu dujos per pastaruosius ketverius metus pabrango 2 kartus, tai ar šilumos tinklus valdys lietuviai ar švedai, valstybė ar privatininkai, rezultatas bus tas pat – už šildymą teks mokėti brangiau.“
Vis dėlto R. Kuodžio idėja turi šalininkų. Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas Rimantas Zabarauskas šilumos ūkio perdavimą į privačias rankas vadina didele klaida ir valstybės, ir vartotojų atžvilgiu. Privatus kapitalas, anot jo, gali gerai dirbti ten, kur valstybė nėra pajėgi susitvarkyti. „Ten, kur yra pakankama konkurencija, kur reikia kovoti dėl rinkos ir vartotojų, tai valstybei nėra ko kištis. Kam jai turėti prabangų restoraną su rinktiniais patiekalais? – retoriškai klausė pašnekovas. – Tačiau energetikoje, šilumos ūkyje, kur vyrauja monopolijos, kur vartotojai pririšti prie vieno vamzdžio, kur produktą gamina vienintelis gamintojas, privatus kapitalas visiškai netinkamas, ypač Lietuvoje.“
Kiti ekspertai prieš dešimtmetį skelbtus šilumos ūkio nuomos konkursus vis dar regi kaip vienintelį gelbėjimosi ratą. Kai 2000-aisiais šilumos ūkis atiteko savivaldybėms, šios neturėjo nei pajėgų, nei supratimo, kaip reikia su tokiu turtu tvarkytis. Be to, šios su apgailėtinos padėties turtu paveldėjo ir milžiniškas skolas.
V. Martinaičio teigimu, nuomininkai atnešė nemažai žinių ir suteikė teigiamą impulsą šilumos sektoriui, tačiau valstybės institucijos turėjo užtikrinti griežtesnę priežiūrą, o ne politikuoti.
Vaclovas Miškinis, Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas, priminė, kad daugiau kaip prieš dešimtmetį skirtingose savivaldybėse šilumos ūkio padėtis buvo labai skirtinga, todėl vienodo recepto visiems šalies regionams esą net nebuvo galima primesti. Vieno jo nereikėtų ieškoti ir šiandien, nors didžiosios savivaldybės turėtų ko pasimokyti iš atokesnių rajonų, kurių politikai sugebėjo reanimuoti šilumos ūkį.
Ukmergė taps precedentu
Ukmergės rajono savivaldybė pirmoji Lietuvoje vienašališkai iš privačios bendrovės „Miesto energija“ perėmė prieš dešimtmetį išnuomotą šilumos ūkį. Įsiplieskusį konfliktą, į kurį įsitraukė ir vietos gyventojai, iki šiol nagrinėja teismai. O kol Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus priimtas galutinis sprendimas, abi šalys nepraleidžia nė menkiausių progų ginti savo poziciją.
Savivaldybė akcentuoja, kad tik dėl jos sprendimo ukmergiškiai už šildymą ir karštą vandenį moka mažiau. Pavyzdžiui, lapkritį gyventojai už šilumą mokėjo 28,86 ct/kWh, o privatininko kaina esą siektų 32 ct/kWh. Mat Prienuose „Miesto energija“ šilumą tiekia beveik 20 proc., o Trakuose – 16 proc. brangiau. Tuo tarpu iš Ukmergės išvaryti verslininkai įrodinėja, kad „viešo intereso vardu pateisinami Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiantys savivaldybės politikų veiksmai nusavinant privatų turtą neigiamai paveiks Lietuvos patrauklumą planuojamų didelių investicinių projektų kontekste“.
Svarbiausių įvykių chronologija:
2000 m. gruodžio 20 d. Ukmergės rajono savivaldybės skelbtą šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkursą laimėjo bendrovė „Miesto energija“, su kuria nuomos sutartis pasirašyta iki 2015 m.
2009 m. lapkričio mėn. savivaldybės mero Algirdo Kopūsto iniciatyva pradedamos derybos dėl sutarties nutraukimo prieš terminą šalių susitarimu. Tartasi dėl kompensacijos, kurią savivaldybė turėtų sumokėti nuomininkui, dydžio.
2010 m. pavasarį derybos žlugo, nes šalys nesusitarė dėl kompensacijos. Savivaldybė „Miesto energijai“ pasiūlė sumokėti 5,5 mln. litų, tačiau bendrovė reikalavo daugiau kaip 30 mln. litų.
2010 m. balandžio 20 d. Ukmergės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą nutraukti sutartį dėl esminių jos sąlygų pažeidimų. Savivaldybės teigimu, „Miesto energija“ skirstė ir dalijo pajamas tarp 20 fizinių ir juridinių asmenų. Grupės įmonės sukūrė būdus, kuriuos naudojant Ukmergės gyventojai iš dalies dengė ir karšto vandens tiekimo kainas Trakų r. vartotojams. Be to, bendrovė „Miesto energija“ be savivaldybės sutikimo sudarė ilgalaikes paskolų sutartis su bankais įkeisdama šilumos ūkio turtą. Gautas paskolas bendrovė esą perskolino savo grupės „Energijos taupymo centras“ įmonėms.
2010 m. gegužės 5 d. „Miesto energija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl procedūrų pažeidimo priimant minėtą tarybos sprendimą, o gegužės 14 d. – dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
2010 m. gegužės 31 d. Ukmergės rajono apylinkės teismas patenkino savivaldybės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki kol ji pateiks ieškinį prieš „Miesto energiją“, ir perduoti 30 mln. litų turtą laikinai valdyti savivaldybei. Vėliau perimant katilines, kai kurie gyventojai liko be karšto vandens.
2010 m. birželio 23 d. savivaldybė perdavė šilumos ūkio turtą jos kontroliuojamoms bendrovėms „Ukmergės šiluma“ ir „Dainavos energetika“.
2010 m. rugsėjo 28 d. savivaldybė paskelbė ekstremalią situaciją Ukmergės rajone iškilus grėsmei gyventojams likti be šilumos. Ekstremalios situacijos laikotarpiu šilumą ir karštą vandenį tiekti pavesta savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms. Privatus investuotojas piktinosi, kad per 2010–2011 m. šildymo sezoną savivaldybės įmonės, veikiančios be licencijų, esą neteisėtai išrašė sąskaitų gyventojams už 14 mln. litų, nes šilumos kainos nepatvirtino VKEKK.
2011 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teismas įpareigojo „Miesto energiją“ sumokėti savivaldybės įmonei „Ukmergės šiluma“ 1,6 mln. litų skolą, kuri susidarė dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
2011 m. gruodžio 5 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė privačių investuotojų skundus ir paskelbė, kad modernizavimo sutartis dėl Ukmergės rajono šilumos ūkių reorganizavimo nutraukta pagrįstai. Teismas nustatė, kad bendrovės „Miesto energija“ ir „Energijos taupymo centras“ iš esmės pažeidė su Ukmergės rajono savivaldybe sudarytą sutartį, ir tai sukėlė didelių neigiamų pasekmių gyventojams – jiems didėjo šilumos tiekimo ir karšto vandens kainos. Atsakovai be raštiško savivaldybės sutikimo perleido akcijas bendrovei „E-energija“, įvykdė „Miesto energijos“ reorganizavimą, vykdė veiklą kitose savivaldybėse, įkeitė turtą.
2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskundžiama nutartimi sustabdė tiek Apeliacinio teismo, tiek Vilniaus apygardos teismo sprendimus ir nurodė, kad kasacinis privataus investuotojo skundas turi būti nagrinėjamas iš naujo.
2012 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė „Miesto energijos“ skundą, kuriuo prašyta panaikinti savivaldybės sprendimą paskelbti ekstremalią situaciją.
