Susipykti brangiai kainuotų.
Ligšioliniai Europos Sąjungos pagrūmojimai, kad Baltarusijoje pažeidžiamos žmogaus teisės, regis, nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Stipresnį poveikį padarytų realios ekonominės sankcijos. Tačiau nuo jų nukentėtų abi pusės, ypač didelių nuostolių patirtų Lietuvos verslas.
Lietuvos pramonininkų konfederacija skaičiuoja, kad pačiu blogiausiu atveju, jei Baltarusija imtųsi visų įmanomų priemonių į ES sankcijas atsakyti, neigiamas poveikis Lietuvai siektų iki 7 mlrd. litų. Ši suma kol kas atrodo labiau teorinė, tačiau faktas, kad ekonominis karas, jei toks kiltų, nepraeitų be pėdsakų. Mat abi kaimynės yra užmezgusios gana artimus ekonominius santykius – ypač Klaipėdos uoste ir geležinkelių transporte.
Dėl galimų nuostolių nuogąstauja ir Latvijos verslininkai. Šios šalies darbdavių konfederacijos skaičiavimu, griežtos ekonominės sankcijos Latvijos verslui pridarytų 1,66 mlrd. litų nuostolių.
Praėjusiais metais Lietuvos ir Baltarusijos tarpusavio prekyba viršijo 5,5 mlrd. litų, abiejų šalių įmonės ir verslininkai vieni pas kitus yra investavę iš viso apie 330 mln. litų. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso buvo 96 investuotojai iš Baltarusijos. Patys baltarusiai skaičiuoja, kad Lietuvoje veikia per 200 įmonių, kurių šaknys – Baltarusijoje. Tuo tarpu Baltarusijoje veikia arti pusė tūkstančio įmonių, kuriose yra lietuviškas pėdsakas.
Reikia patikimo partnerio
„Kasdien sulaukiame 2–3 verslininkų iš Lietuvos, ketinančių išmėginti Baltarusijos rinką“, – sako Lietuvos ambasados Baltarusijoje antrasis sekretorius Giedrius Granickas. Ambasados duomenimis, iš viso Baltarusijoje šiuo metu registruotos 482 lietuviškos kilmės įmonės.
Mažiausiai 200 mln. litų Baltarusijoje investavę Lietuvos verslininkai ypač aktyvūs mažmeninės prekybos, medienos perdirbimo, maisto gamybos, statybos, transporto ir logistikos srityse.
Nepaisant griežtėjančio ES tono, Baltarusijos valdžia pastaruoju metu skelbė gerinanti sąlygas užsienio investuotojams. Statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka sutinka: teigiamų poslinkių išties yra. Tačiau išlieka gausybė apribojimų.
Bendrovės „Ismira Group“, padedančios įkurti verslą Baltarusijoje, savininkė Vilma Zalanskaitė atkreipia dėmesį, kad prieš pradedant dirbti kaimyninėse valstybėse reikia gerai pasiruošti. Einantiems į Baltarusiją ji pataria susirasti patikimą partnerį ar teisininkų kontorą, kuri padėtų nepaklysti įstatymų labirintuose ir tinkamai sutvarkytų įmonės popierius. Itin dažnai būtent tai tampa nesėkmės priežastimi. Paprastai lietuviškos įmonės prie Baltarusijos verslo sąlygų prisitaiko per metus.
Mažiausiai 200 mln. litų Baltarusijoje investavę Lietuvos verslininkai ypač aktyvūs mažmeninės prekybos, medienos perdirbimo, maisto gamybos, statybos, transporto ir logistikos srityse.
Po to, kai Baltarusijos doleris buvo devalvuotas, iš Baltarusijos pasitraukė apie 60 proc. į šią šalį prekes vežusių įmonių, nes importinės prekės tapo sunkiai įperkamos. Tačiau Lietuvos verslininkai Baltarusiją vertina kaip pigios gamybos šalį. Be to, susikūrus muitų sąjungai prekes galima parduoti ne tik 10 mln. baltarusių, bet ir Rusijos bei Kazachstano rinkose.
Bendrovės „Vingės terminalas“ savininko Vytauto Savicko nuomone, prekių tranzitas per Baltarusiją į Rusiją bei Kazachstaną galėtų būti dar didesnis, nes dabar apie 80 proc. įmonių, vengdamos smulkmeniško baltarusių kabinėjimosi, savo krovinius į Rusiją siunčia per Latviją.
Nors patys verslininkai norėtų, kad verslas būtų atskirtas nuo politikos, visiškai išvengti politikų įtakos neįmanoma. O jų palankumas gali garantuoti ir verslo sėkmę. Pavyzdžiui, norint Baltarusijoje imtis didelio verslo, veikti valstybės reguliuojamuose ūkio sektoriuose arba įmonei reikia stabilaus vietinių žaliavų tiekimo, būtinas valdžios – vietinės ar aukščiausios – pritarimas. Viena iš „Vingės terminalui“ Baltarusijoje priklausančio ir jau veikiančio logistikos terminalo sėkmės paslapčių – įtakingi partneriai ir globėjai iš vietos valdžios. Projektą globoja Minsko apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Borisas Batura, Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas. Be to, terminalo vietinės partnerės – bendrovės „Belintertrans“ vadovas Viačeslavas Dovnaras yra Verslo vystymo tarybos prie Baltarusijos prezidento narys.
Kita Lietuvos bendrovė – „Senukai“ – į rinką žengia su savo planais supažindinę Baltarusijos ministrą pirmininką Michailą Miasnikovičių. Įmonė Baltarusijoje jau atidarė pirmąsias statybinių medžiagų parduotuves, kurios pavadintos OMA. Valdžios garantijas dėl žaliavų tiekimo užsitikrino Vakarų medienos grupė, su „Ikea“ statanti didelį baldų fabriką Mogiliove.
Traukia nekilnojamasis turtas
Tradiciškai lietuviai aktyvūs ir Baltarusijos nekilnojamojo turto (NT) rinkoje. „Colliers International“ Minsko padalinio direktorius Andrejus Pavlyška pastebi, kad net jei NT projekte dalyvaujančios įmonės kapitalas ne lietuviškas, dažnai projekto konsultantas ar vykdantysis direktorius yra iš Lietuvos.
Šiuo metu Minske jaučiamas didelis modernių prekybos ir sandėliavimo patalpų trūkumas, o komercinio nekilnojamojo turto nuomos kainos – didesnės nei Vilniuje. Pavyzdžiui, 50–100 kvadratinių metrų biuro nuoma Minske atsieis iki 38 eurų (131 lito) už kvadratinį metrą, sandėlių – iki 15 eurų (52 litų) už kvadratinį metrą.
NT plėtra Baltarusijoje ketino užsiimti ir Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) bei „Hanner“. 2010 m. šios bendrovės pateko tarp dešimties didžiausių NT vystytojų Baltarusijoje. Tačiau dabar baltarusių spauda skelbia, kad dėl krizės „Hanner“ pritrūko jėgų pati tęsti projektą, todėl rastas investuotojas iš Kinijos. ŪBIG, anksčiau skelbusi apie ambicingus plėtros planus, dabar pritilo. Tiesa, pernai spalį bendrovė atidarė atstovybę Minske.
Kiti projektai – sėkmingesni. Už 20 kilometrų nuo Minsko jau veikia „Vingės terminalui“ priklausantis terminalas (20 tūkst. kv. metrų sandėlių ir biurų patalpų), kurį statė irgi lietuvių bendrovė – 15 metų Baltarusijoje veikianti „Alvora“. Gargždų bendrovė „Litana“ užsiima prekybos centrų statyba Minske, Gardine, Gomelyje, Salihorske.
Lietuvos verslininkai taikosi ir į mažmeninės prekybos verslą, kuris Baltarusijoje dar menkai išplėtotas. Šioje srityje plečiasi Almos Jauncemienės valdomas maisto parduotuvių tinklas „Sosedi“. Salihorske du prekybos centrus ketina atidaryti įmonė „Glera-Market“. Vietos žiniasklaida šią bendrovę sieja su prekybos tinklą „Maxima“ įkūrusiais asmenimis. Tiesa, pati „Maxima“ Lietuvoje neseniai paneigė turinti plėtros planų Baltarusijoje.
Dar viena sritis, kurioje potencialiai galėtų uždirbti Lietuvos verslininkai, – privatizavimas. Lietuvos ambasada Minske yra sulaukusi užklausų dėl Baltarusijoje parduodamų valstybei priklausančių objektų. Tačiau Lietuvos pramonininkų konfederacijos Tarptautinių ryšių departamento vadovas Aurelijus Ušeckas privatizavimą vertina pakankamai atsargiai. Procesas labai ilgai tęsiasi, bet nieko rimto neparduota.
Pačių baltarusių duomenimis, 2009 m. privatizuotos tik 2, 2010 m. – 5, o pernai – apie 20 valstybinių įmonių. Tarp parduodamų įmonių – nemažai nuostolingų ar neperspektyvių, o investuotojams dažnai keliami nepamatuoti papildomi reikalavimai, kuriuos dažnai sugalvoja pačios įmonės vadovybė, besipriešinanti privatizavimui. Vertingiausios įmonės lietuvių investuotojams neretai būna arba per brangios, arba į privačias rankas pereina be konkurso. Į kai kurias įmones („BelAZ“, MAZ) patyliukais koją kelia rusiškas kapitalas.
Geriau nei namie
Remiantis oficialia statistika, Lietuvos tiesioginės investicijos Baltarusijoje siekia 200 mln. litų. Ši šalis Lietuvoje yra investavusi 128,4 mln. litų.
Svarbiausia priežastis, kodėl baltarusių įmonės „eina“ į Lietuvą – galimybė išplėsti savo eksporto žemėlapį. Valstybinėje prekių platinimo tinklo programoje numatyta visoms didelėms valstybinėms bendrovėms įsteigti Europos Sąjungoje eksporto padalinius arba susirasti vietinius atstovus. Lietuvoje „BMZ-Baltija“ atstovauja Baltarusijos metalurgijos gamyklai, „Mogotex Baltic“ – „Bellegprom“ bendrovei (lengvoji pramonė), „Baltkalis“ – „Belaruskalij“ (pelningiausia Baltarusijos įmonė, gaminanti trąšas), „Belverdi“ – „Bellesbumprom“ (miško pramonė), „Beltire“ ir „Transchema“ – „Belneftechim“ (naftos ir cheminių produktų pramonė).
Didžioji baltarusiškų prekių dalis nepasižymi aukšta kokybe, tačiau su kitomis ji konkuruoja nedidele kaina. Iš viso baltarusiai į Lietuvą išveža 500 pavadinimų prekių. Tačiau liūto dalį sudaro baltarusiškos trąšos, kurios eksportuojamos per Klaipėdos uostą.
Lietuva gali pasiūlyti užuovėją ir tiems baltarusių verslininkams, kuriems gresia persekiojimas savo šalyje. Pavyzdžiui, 2003 m. problemų Baltarusijoje turėję Vladimiras Vasilka ir Sergejus Litvinas po nesėkmingų bandymų įsikurti Varšuvoje apsistojo Lietuvoje. Čia jie 2006 m. atidarė kompaniją „Litinvest“. Ji valdo daug turto Baltarusijoje – mažų kainų parduotuvių tinklą „Evroopt“, Minsko vyno gamyklą ir kitus objektus. Nors problemos tėvynėje seniai sutvarkytos, koncernas ir toliau valdomas iš Lietuvos. Dabar V. Vasilką ir S. Litviną baltarusių žiniasklaida tituluoja „vienais turtingiausių baltarusių Lietuvoje“.
Kaimynai bando įžengti ir į paslaugų rinką. Akių klinikų tinklo „Novoje zrenije“ bendrasavininkis Olegas Kovriginas, turintis filialų šešiuose Baltarusijos miestuose, atidarė padalinį Vilniuje. Baltarusiai ypač vertina galimybę valdyti savo banko sąskaitą internetu net ir sėdint Minske. Tvarkyti buhalteriją Lietuvoje po Baltarusijos išvis paprasta, o darbo jėga palyginti nebrangi, išsilavinusi.
Yra planų imtis ir gamybos. Didžiausia kelių mašinų gamintoja „Amkodor“ planuoja Lietuvoje gaminti specialią kelių techniką, kurią pardavinės ES šalyse. Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje 2009 m. įsikūrė viena didžiausių pasaulyje architektūrinio stiklo gamybos įmonių „Glassbel“.
Vis dėlto Lietuva baltarusius domina labiau ne kaip gamybos, o kaip prekybos vieta. Be to, Lietuvoje perkamas nekilnojamasis turtas, kad vėliau būtų galima lengviau gauti vizą.
Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio teigimu, be keleto įspūdingesnių sandorių 2011-ųjų pradžioje, kuomet kai kas pasiskubino paskelbti, kad „baltarusiai ateina“, daugiau nieko reikšmingesnio neužfiksuota. Dažniau perkami nedideli objektai, kad po to būtų lengviau gauti Šengeno vizą. Baltarusių pinigai investuojami į butus ir apartamentus Druskininkuose, Palangoje ir tik tada – Vilniuje. 2010 m. 38 proc. visų baltarusiškų investicijų Lietuvoje teko būtent privačiam nekilnojamajam turtui. 36 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai, 18 proc. – sandėliams ir transportui.
Ir Baltarusijos, ir Lietuvos verslininkai teigia, kad stengiasi dirbti nepaisydami prastėjančio politinio klimato. „Mes norime, kad verslas būtų atribotas nuo politikos“, – dar pernai vasarį pareiškė Baltarusijos verslo konfederacijos prezidiumo pirmininkas Vladimiras Kariaginas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovai neseniai lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje siekdami „jautresnio“ diplomatų požiūrio į Lietuvos verslo santykius su Baltarusija. Jeigu santykiai pašlytų, Lietuvoje daugiausia netektų Klaipėdos uostas, per kurį eina didžioji dalis Baltarusijos eksporto. Nuostolių patirtų su prekių tranzitu iš ir į Baltarusiją susiję transportininkai – logistikos ir pervežimo kompanijos. Patys baltarusiai gąsdina, kad dėl sankcijų ES įmonės netektų galimybės įsigyti pelningų baltarusių įmonių, ir jose įsigalėtų rusų kapitalas.
