Ar įmanoma apie Egiptą pasakyti dar ką nors daugiau? Ilgametis prezidentas Hosnis Mubarakas pasiaukojo, kad išsaugotų militaristinį režimą. „Stiprusis vyras“, kuris neišgali gatvėse išlaikyti tvarkos, daugiau niekam nebeįdomus. Tačiau labai abejotina, ar po jo įsivyraus „demokratija“. Remiantis Pakistano ir didelės dalies kito musulmonų pasaulio pavyzdžiu, tikėtina, kad (korumpuotos) civilių valdžios laikotarpius keis „išvalantys“ kariniai perversmai.
Abejoju, ar dauguma egiptiečių demokratiją, kaip ją suvokime mes, laikys svarbiausiu dalyku. Kitaip tvirtinantys žurnalistai, net ir Vakaruose, nėra reprezentatyvi grupė.
Jie yra nenuilstanti veislė, besiduodanti po pasaulio karštąsias zonas apsiginklavę parkeriais ir kameromis. Žodžio laisvė yra jų kraujyje, o masiniai protestai yra jų gyvenimas. Jie bando atspindėti pasaulį tokį, koks jis yra. Tačiau jų pasaulis nėra daugumos žmonių pasaulis – jų pasaulis paremtas „įprastos“ tvarkos griūtimis, todėl jie sistemingai linksta neįvertinti žmonių turimo įstatymo ir tvarkos (ar bent jau tvarkos) troškimo.
Regis, kad dauguma žmonių toleruos nedideles politinių represijų dozes, įskaitant slaptąją policiją, kankinimus ir korupciją, jeigu tai suteiks saugumo įspūdį ir trupinėlį gerovės bei teisingumo. Kitaip neišeina paaiškinti, kodėl taip ilgai – 30 metų – truko diktatoriaus H. Mubarako valdymas. Panašiai buvo Čilėje, kur jo 16 metų trukmės valdymo laikotarpį pabaigusiame referendume generolas Augusto Pinochetas su visa šiurpia tūkstančių pranykusių ir nukankintų aukų praeitimi surinko 44 procentus balsų.
Dauguma Vakarų lyderių automatiškai mąsto jiems natūraliais terminais apie „perėjimą prie demokratijos“. Jie to laukia Egipte, tikėdamiesi, kad demokratija ten nepakenks taikos sutarčiai su Izraeliu. Tačiau vakarietiškas demokratijos laisvės ir tvarkos derinys – vertingiausia Vakarų dovana pasauliui – yra ilgos istorijos rezultatas, kuri negali būti pakartota per trumpą laiką.
Nevakarietiškos politinės sistemos paprastai būna archainės: geri vadovai naktimis gali miegoti ramiai, o blogi vadovai nuolat susiduria su pavojumi, kad juos nuvers arba armija, arba minia.
Dauguma nevakarietiško pasaulio žmonių pasikliauna jų lyderių gera valia, o ne instituciškai apribotomis vadovų galiomis, tikėdamiesi, kad jų gyvenimas bus pakenčiamas. Tai, ką mes laikome demokratijos siekimu, tebūna tradicinis būdas atsikratyti blogais valdovais.
Į tai neįeina pasikeitimų galimybė. Ypač pasikeitimų, kuriems įtaką darytų neramumus keliantis Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo pasaulyje. Idėja, kad JAV yra status quo galybė, yra tarptautinių santykių ekspertų iliuzija.
Trumpuoju laikotarpiu, be abejo, JAV elgiasi kaip eilinė galinga valstybė. Ji turi interesų, kuriuos nori apginti, ir tam kartais prireikia paremti prastos reputacijos režimus. Tačiau Amerikos ilgalaikiuose planuose yra siekis pakeisti pasaulį pagal jos įsivaizdavimą.
Ir, kai tik Amerika turi vietos manevrui, ji pasistūmėja šia linkme. Ir, nepaisant Kinijos augimo ir judėjimo daugianacionalinės tarptautinės sistemos link, JAV vis dar geba daryti įtaką didelėje dalyje pasaulio, ypač Artimuosiuose Rytuose.
Ekspertai visados nepakankamai įvertina Amerikos polinkį į ekspansiją užsienio politikoje, nes jie ekspansiją vertina senojo pasaulio matais: užkariavimas, imperializmas ir kolonializmas. JAV nesiekia sukurti tokios imperijos, kokia ji būdavo suvokiama anksčiau. Amerika siekia tų vertybių, kurias ji laiko svarbiomis, imperializmo.
Jeigu visos šalys laikysis tokių pačių vertybių, tradicinis imperializmas taps atgyvena. Nors JAV akivaizdžiai trūksta galybės primesti jos vertybes jėga, jos tikrai turi užtektinai galių griauti įsigalėjusią padėtį naudojant „minkštąsias galias“ (amerikietiškasis gyvenimo būdas) ir pamokomai naudojant karines pajėgas.
Aš buvau vienas iš prieštaravusių JAV vadovautai invazijai į Iraką 2003 metais. Dabar svarstau, ar buvau teisus. Dalį invazijos ir okupacijos JAV tikrai blogai suvaldė, buvo atimta daugiau gyvybių nei reikėjo. Tačiau, žvelgiant plačiau, ar kas nors galėtų abejoti, kad ši invazija sudrebino figūras ne tik Irako, bet ir islamo pasaulio šachmatų lentoje?
Todėl dabar nesu toks tikras, ar po sukilimo Tunise prasidėjęs sukilimas Egipto gatvėse, dabar besiplečiantis į kitas musulmoniškas šalis, gali būti vertinama taip paprastai, kaip tradicinės protestų prieš blogus valdovus formos.
Musulmonų pasaulyje jaučiamos padidėjusios galimybės, ypač tarp jaunimo: daugiau nei pusė iš 80 milijonų Egipto gyventojų yra iki 25 metų amžiaus. Be abejo, ši nuotaika gali būti atėjusi iš JAV invazijos ir prievartinio Saddamo Husseino nuvertimo.
Savo didžioje poetinėje dramoje „Faustas“ Johanas Volfgangas Gėtė žmonijai pasiunčia velnią (Mefistofelį), kad sudrumstų ramybę. Jo ketinimai yra pakankamai aiškūs: „Žmogaus aktyvi prigimtis silpnėja. Netinkamo poilsio jis išmoksta trokšti. Tad noriai jam daviau bendražygį, kuris dirba, linksmina ir turi kurti, kaip velnias“.
Mefistofelis labiau buvo pokštininkas. Tokia yra ir Amerika, sujudinanti miegančias visuomenes jų apatijoje – prisiėmusi šį vaidmenį tada, kai laivo vadas Matthew Perry‘s „atvėrė“ Japoniją 1854 metais. Jeigu norime išlikti prie progreso vizijos, tai yra svarbus vaidmuo, ir tik Amerika šiandien jį gali suvaidinti.
Kinija mėgsta kalbėti su panašiais į save – mėgstamas su mėgstamu. Amerikos atveju mėgstamas užsiima su nemėgstamu ir mėgina jam įkvėpti šiek tiek savo energijos.
Tiesa yra ir tai, kad Amerikos įsikišimas Artimuosiuose Rytuose sustiprino ekstremistinį islamą, jaučiantį apmaudą, kad JAV vis dažniau yra šalia. Tačiau, žvelgiant toli į priekį, ateities tikrai nekurs tokios organizacijos kaip Musulmonų brolija. Religijos demonas yra gerokai mažiau žavus demonas nei Dėdė Semas. Anksčiau ar vėliau Brolius ištiks visų blogų velnių likimas.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
© Project Syndicate, 2011.
