Antisisteminių jėgų protestai ir bandymai stabdyti Lietuvos pažangą nevirto kritiniu trukdžiu
Jei nėra jokio pasipriešinimo, kaip žinoti, ar apskritai judi? Per visą nepriklausomybės laikotarpį būta momentų, kai įprastą politinį procesą bandė sutrikdyti prieš demokratiją nukreiptos jėgos. Nors jų motyvai ir interesai buvo labai skirtingi, bemaž visas jas vienijo antisisteminis požiūris – tiesioginis ar šešėlinis trukdymas laisvai ir demokratinei santvarkai, skaidriems sprendimams. Protesto potencialas Lietuvoje iki šiol išlieka, tačiau vis mažesnė jo dalis remia antisistemines jėgas ir veiksmus.
Pirmoji iš Sovietų Sąjungos okupuotų šalių paskelbusi nepriklausomybę Lietuva pirma ir „atkrito“, – žmonių simpatijos 1992 m. pakrypo kairiųjų, buvusių komunistų, pusėn ir šie triuškinamai laimėjo Seimo rinkimus. Dveji metai ekonominių sunkumų, nesaugumo jausmas ir Sąjūdžio lyderių klaidos nuvylė nemažą dalį gyventojų. Vėliau ši tendencija pasikartojo kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kai kuriose jų grįžimas atgal buvo nebesustabdomas – pavyzdžiui, 1994 m. Baltarusijos prezidentu išrinktas Aliaksandras Lukašenka iki šiol iš autoritarizmo gniaužtų nepaleidžia savo šalies.
Savanorių maištas
Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir jos lyderio Algirdo Brazausko laimėjimai buvo iš dalies netikėti – to neprognozavo net visuomenės nuomonės apklausos. Kai kurie dešiniųjų rėmėjai patyrė šoką. Ypač jautriai reagavo Kauno savanoriai, vis dar degantys Sąjūdžio idealais ir neapykanta komunistams. 1993 m. liepos 31 d. ginkluotas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanoris Jonas Maskvytis kartu su keliais bičiuliais savavališkai išėjo į Altoniškių mišką. Po kurio laiko SKAT vadovybė pareikalavo iš savanorių surinkti ginklus, bet tai paskatino prie J. Maskvyčio prisijungti apie 140 vyrų. Didžiausią įtampą konfliktas buvo pasiekęs rugsėjo 16 d., kai prie maištautojų prisijungė 251-osios kuopos vadas Alvydas Pangonis su ginkluotais kelių kitų kuopų savanoriais. Tačiau po įtemptų derybų, kurioms vadovavo parlamentinės grupės vadovas Nikolajus Medvedevas, konfliktas baigėsi po savaitės. Maištininkams pažadėta nekelti baudžiamųjų bylų, prieš juos nenaudoti jėgos.
Politinė korupcija ir protesto elektoratas išlieka geriausi bendražygiai.
Iki šiol šie įvykiai apipinti įvairiomis versijomis nuo dešiniųjų politikų bandymų manipuliuoti savanoriais ir rengti valdžios perversmą iki Rusijos specialiųjų tarnybų provokacijos, bandant destabilizuoti Lietuvos politiką ir sustabdyti rusų kariuomenės išvedimą. Įtampa nedingo ir savanoriams grįžus iš miškų. 1994 m. lapkričio 6 d. ties tiltu per Bražuolės upelį įvykdyta diversija – susprogdinti geležinkelio bėgiai. Šis įvykis iki galo neatskleistas, tad liko vietos spėlionėms nuo vis dar maištaujančių dešiniųjų „patriotų“ iki galimos Rusijos žvalgybos diversijos, siekiant sukompromituoti saugaus tranzito per Lietuvą galimybę.
Abu šiuos įvykius tyręs Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas ir SKAT savanoris Juras Abromavičius 1997 m. buvo nužudytas Kaune. Tik 2006 m. prokuratūra nutraukė tyrimą. Prokurorai konstatavo, kad J. Abromavičių nužudęs asmuo nebegyvas, o su konservatoriais susijusių įtariamųjų žmogžudystės užsakymu kaltei įrodyti nepajėgta surinkti pakankamai duomenų. Atlikus kairiųjų vadovaujamą parlamentinį tyrimą 2007 m. pateikta išvada, kad „J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų nariais“. Konservatoriai su šia išvada kaip politiškai motyvuota kategoriškai nesutiko.
Meilė R. Paksui ir V. Uspaskichui
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį vieni dažniausiai protestuojančių prieš valdžios sprendimus buvo žemdirbiai. Nepatenkinti „kolūkių sugriovimu“ ir vis per menka valstybės parama, jie periodiškai grasindavo protestais, o kelius blokuoti žemės ūkio technika buvo vienas mėgstamiausių šantažo perspėjimų. Tačiau narystė ES ir nemenkos išmokos šią potencialių protestuotojų grupę visiškai neutralizavo. 2003 m. gegužę surengta žemdirbių kelių blokada buvo paskutinis tokio tipo protestas.
2003–2004 m. antisisteminių jėgų koncentracija buvo ne žemdirbių grupėse, o prezidentūroje. 2003 m. šalies vadovo rinkimus, naudodamasis įvairių patarėjų iš Rusijos pagalba ir agresyviais simboliais, laimėjo Rolandas Paksas. Jo patarėjai netrukus pradėjo arogantiškai šeimininkauti ne tik prezidentūroje, bet ir ėmė naudotis įtaka privatiems verslo reikalams tvarkyti. Pats R. Paksas vis labiau pasidavė buvusio rėmėjo Jurijaus Borisovo įtakai, ir tai galiausiai jį pražudė. 2004 m. balandžio 6 d. Seimas apkaltos tvarka pašalino R. Paksą iš prezidento pareigų. Jis buvo pirmas Europos vadovas, iš posto išverstas surengus apkaltą.
Nors R. Pakso pašalinimas garsiai vadintas apsivalymo ritualu, tai nepagerino Lietuvos politinės sistemos. Politinė korupcija ir protesto elektoratas išlieka geriausi bendražygiai. Tamsiausią politinės veiklos pusę įkūnijo Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija. Dar būdamas Ūkio ministerijos galva, šis asmuo pagal Rytų tradicijas bandė valdžios postus paversti verslo projektu – ES paramos skirstymas tapo pelningiausia veikla. Ši praktika buvo vieša paslaptis, tačiau tik 2006 m. triukšmingai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Darbo partijos juodosios buhalterijos, ir tai paskatino V. Uspaskichą slapstytis Maskvoje. Tyrimas nebaigtas iki šiol, o per tą laiką Darbo partija, keisdama savo juridinį statusą, visais būdais mėgino išvengti atsakomybės. Labiausiai susikompromitavusi politinė jėga sugebėjo ne tik išlikti, bet ir tapti valdančiosios koalicijos nare. Tai – geriausias pavyzdys, kaip politinės korupcijos vėžys vis dar randa jį maitinančių šaltinių valstybėje.
Nurimti negalima
Visai neseniai nemaloniai priminta, kad Lietuvos teisėsauga dar neatsikratė sovietinių įpročių, o jos kompetencijos stoka – akivaizdi. Skubėdama kuo greičiau ištirti, kaip nutekėjo VSD pažyma, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) puolė vykdyti kratų naujienų agentūroje BNS ir jos žurnalistų namuose. Tai priminė autoritarinėje Rusijoje rengiamus išpuolius prieš žiniasklaidą.
Visuotinai žinoma tiesa, kad atsitraukti nuo demokratijos pradedama tuomet, kai imamasi varžyti ir gąsdinti žurnalistus. Laimė, ši STT akcija buvo greitai pasmerkta. Lietuvos žiniasklaida, kad ir kokių turėtų trūkumų, iki šiol yra laisva skelbti necenzūruojamą informaciją.
