Jau rytoj Lietuva minės 25-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Per šį laikotarpį užaugusiai naujai kartai laisvė ir nepriklausomybė yra tarsi duotybė.
Nepriklausomybės vaikais vadinama karta savo meilę tėvynei nori parodyti ne kalbomis ir mitingais, o konkrečiais darbais ir originaliomis iniciatyvomis.
Meilę rodo darbais
Vyresni žmonės neretai pabrėžia, kad to, dėl ko jie kovojo ir guldė galvas, jaunimas nevertina, todėl tik nedidelė jų dalis dalyvauja Kovo 11-osios ir kitose valstybinėse šventėse. Tačiau tiek patys jaunuoliai, tiek istorikai ir politologai tvirtina, kad jaunimas yra pilietiškas ir brangina laisvę, tik kasmet tos pačios politikų kalbos ir mitingai jiems nėra priimtini.
25-erių panevėžietis Daumantas Simėnas, politikos mokslus baigęs Anglijos Notingemo universitete ir grįžęs dirbti į Panevėžį, tvirtina, kad laisvė jam nėra duotybė. Nors gimė ir augo jau nepriklausomoje Lietuvoje, jis supranta, kad laisvę reikia auginti ir brandinti. Pilietiškumas iš esmės reiškia, kad kiekvienas žmogus kuria savo valstybę ir tuo pačiu laisvę.
„Laisvės yra tiek, kiek mes į ją įdedame savęs. Dažnai tenka bendrauti su moksleiviais ir visada jiems užduodu klausimą, kas yra pilietiškumas. Deja, iki šiol niekas nėra pakėlęs rankos ir atsakęs į šį klausimą. Pilietiškumo ugdymas ir pilietinės visuomenės formavimas suprantamas tik kaip teorinės žinios apie konstitucines teises ir valstybės valdymo organus. Todėl ir atsakymas, kas yra pilietis, būna tik iš vadovėlio – Lietuvos Respublikos pilietis“, – „Sekundei“ teigė D. Simėnas.
Jo nuomone, kol pilietinis ugdymas bus tik teorinės žinios, tol jauni žmonės nebus pilietiški. Ir čia kalti ne mokytojai, o pasenusi metodika.
Reikia, kad pilietiškumas būtų ugdomas praktiškai, kaip tai yra daugelyje Vakarų valstybių. Praktika ateina per savanorišką ir socialinę veiklą, pavyzdžiui, savanoriavimą senelių globos namuose, jaunimo ar kitose organizacijose, padedančiose socialiai pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.
Kryptingas ir nuo pat darželio prasidedantis pilietinis ugdymas turėtų diegti vertybes, kad kiekvienas žmogus yra bendruomenės dalis, o kad ji gyvuotų, jos nariai turi atiduoti tam tikrą duoklę. Tik taip bus galima ugdyti supratimą, kas yra nepriklausoma Lietuva, kaip laisvę puoselėti ir branginti.
D. Simėnas įsitikinęs, kad jaunimo pilietiškumą reikia ugdyti ne formaliai, o juos įtraukiant į bendruomenės veiklą: kai jaunuoliai galės prisidėti prie realių pokyčių bendruomenėje, ateis ir supratimas, kas yra Nepriklausomybė ir kaip puoselėti laisvę.
„Būtent per savanorišką veiklą, savotišką duoklės atidavimą visuomenei jaunas žmogus susiduria su tuo, kas yra bendruomenė. Kai realiai prisidedama prie teigiamų pokyčių vienoje ar kitoje bendruomenėje, tada atsiranda supratimas, kad pilietis yra aktyviai veikiantis žmogus savo bendruomenėje, prisidedantis prie savo miesto ar šalies kūrimo ir valdymo. Esame tiek laisvi ir pilietiški, kiek veikiame savo bendruomenėje“, – kalbėjo D. Simėnas.
Jo teigimu, didžiausia klaida, kad labai dažnai jaunimo iniciatyvos yra tiesiog nurašomos, neva jie dar per jauni ir nieko nesupranta. Turėtų būti atvirkščiai: kai jauni žmonės galės laisvai parodyti meilę savo šaliai, jie tai ir darys. Tą patvirtino ir šių metų akcija – mokinių ir jaunimo organizacijų kvietimas pinti trispalves apyrankes sau ir Lietuvai.
„Jaunimui švęsti laisvę – nebūtinai dalyvauti mitinge. Jeigu jiems norisi jaunimo koncerto ar megzti apyrankes, reikia palaikyti jų iniciatyvą ir skatinti, kad jų būtų kuo daugiau. Kai jaunas žmogus turės laisvę reikštis, kurti ir parodyti savo meilę Lietuvai konkrečiais darbais, jis tą ir darys“, – neabejoja D. Simėnas.
Reikia kalbėti kitaip
Jau keturis dešimtmečius vaikus istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokantis Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojas Juozas Brazauskas teigė, kad jaunoji karta, gimusi ir augusi jau laisvės sąlygomis, visai kitaip vertina tiek Kovo 11-osios, tiek Vasario 16-osios, tiek ir kitų valstybinių švenčių reikšmę, tačiau tai visai nereiškia, kad jiems laisvė ir nepriklausomybė mažiau svarbi. Jaunoji karta, o neretai ir jų tėvai, jau nebežino, kas yra okupacija, teroras, tremtis, KGB ar NKVD. Tai istorija, žinoma tik iš vadovėlių, todėl pedagogams tenka nelengva užduotis supažindinti su tais istorijos puslapiais vaikams suprantama kalba.
„Turime savotišką baltą lapą, į jį reikia įrašyti tautos istoriją. Ir svarbiausia – rasti priemonių, kaip perteikti tą kartų patyrimą. Jaunimui reikia tuos įvykius – vasario 16-osios, kovo 11-osios – perteikti taip, kad jie betarpiškai juose dalyvautų, neliktų tik stebėtojais, kaip buvo iki šiol. Todėl reikia palaikyti jaunimo iniciatyvas, pavyzdžiui, pinti trispalves apyrankes. Kai kam iš vyresniosios kartos atstovų tai atrodo lengvabūdiška, bet iš tiesų tai labai šilta ir miela akcija“, – kalbėjo istorijos mokytojas.
Ir pedagogų, ir visos visuomenės uždavinys yra jaunajai kartai subtiliai aiškinti, kad laisvė negali būti be atsakomybės už savo veiksmus, žodžius ir poelgius. Kita vertus, kokie yra pavyzdžiai, į kuriuos jaunas žmogus orientuojasi – kino, televizijos žvaigždės ar valstybės vadovai, politikai?
„Sakoma, kad žodis moko, o pavyzdys patraukia. Man, kaip mokytojui, svarbu, kad ir žodis, ir pavyzdys jiems būtų aiškus ir suprantamas. Kartais jaučiu, kad mano žodžiai jų nepaliečia, tada tenka ieškoti kitų formų, metodų, emocijų. Šiuolaikiniai jaunuoliai yra jautrūs ir supratingi, bet reikia atrasti raktą į kitokį jų pasaulį“, – teigė J. Brazauskas.
Jaunoji karta visai kitaip žiūri į savo aplinką, jie orientuojasi į lengvesnį, paprastesnį, be dramų ir kančių gyvenimą, neretai slysta paviršiumi ir renkasi pasilinksminimus. Bet tai nereiškia, anot istoriko, kad jaunoji karta yra bedvasė, kaip kartais bandoma įteigti.
„Jų visai kitoks požiūris į gyvenimą, todėl visos tos iškilmingos kalbos ir mitingai jiems neįdomūs. Jie nori švęsti kitaip, pavyzdžiui, šiemet moksleiviai bėgs kartu su kariškiais visą parą be sustojimo. Atrodytų, kas čia per šventimas. Bet tai ugdo ne tik jų valią ir ištvermingumą, bet ir patriotizmą. Mes turime palaikyti jų iniciatyvas ir norą ieškoti kitokių šventės minėjimo būdų“, – mano J. Brazauskas.
Auga pilietiška karta
Politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis įsitikinęs, kad didžioji dalis jaunuolių, augusių jau nepriklausomoje Lietuvoje, supranta Kovo 11-osios prasmę. Nors šio virsmo metu jų ir nebuvo, tačiau apie Nepriklausomybės atgavimo svarbą šaliai žino tiek iš savo tėvų, tiek iš pedagogų. Tik šios datos nemoka švęsti taip, kaip įpratę vyresni.
Politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis teigė, kad jaunoji karta puikiai suvokia Kovo 11-osios prasmę, tik šią svarbią datą nori paminėti sau priimtina forma.
„Ar tikrai Kovo 11-oji tampa svarbi tik tada, kai ji švenčiama. Tikrai ne. Šios datos prasmė yra ne pati šventė, o savęs, savo vietos pasaulyje ir savo šalies reikšmingumo suvokimas. Jaunimas darbais įrodo Kovo 11-osios reikšmę. Kai tik buvo pradėta kalbėti apie šauktinių kariuomenę, susiformavo eilės norinčiųjų atlikti pareigą savo šaliai. Tai rodo, kad jaunoji karta aktyvi, pilietiška ir suprantanti atsakomybę už savo valstybę. O tai ir yra svarbiausia“, – teigė politologas.
Pilietiškumas kartais grindžiamas ir buvimu politikoje, aktyviu dalyvavimu rinkimuose. Jaunoji karta šiuo atžvilgiu pasyvi, tačiau tai galima paaiškinti objektyviomis priežastimis. Politologo nuomone, įteisinus balsavimą internetu – pačia priimtiniausia jaunimui forma, gerokai daugiau jų būtų aktyvūs ir pareikštų savo nuomonę. Kita vertus, nuo dalyvavimo rinkimuose juos atbaido ne visada skaidri politika.
„Neretai politika nepateisina jaunų žmonių lūkesčių. Jaunimas nėra aklas, mato, kad dalis politikų veidmainiauja, todėl tai tampa signalu, kad politika apskritai nėra skaidri. Dalis žmonių supranta, kad dalyvauti rinkimuose yra jų pareiga, tačiau norėtų tai daryti jiems priimtina forma – balsavimu internetu. Turime suprasti, kad jaunoji karta dinamiškesnė, turi savo požiūrį, kas yra politika ir kas joje yra gerai ar blogai“, – kalbėjo L. Bielinis.
Dar vienas dažnas ir kiek iškreiptas požiūris į jaunąją kartą – gerokai sutirštintos emigracijos spalvos. Nemažai yra tokių, ypač tarp vyresniosios kartos atstovų, kurie mano, kad jaunuoliai, išvažiuojantys gyventi ir dirbti svetur, tarsi išduoda savo šalį: užuot kūrę Lietuvą, jie renkasi lengvesnį kelią. Bet toks požiūris klaidingas.
„Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, vienas iš reikalavimų buvo atidaryti sienas, kad būtų galima laisvai keliauti (tai yra demokratinės visuomenės požiūris), ir dabar smerkti jaunimą, kad jis laisvai juda, – didžiulė klaida. Jeigu jaunam žmogui nesiseka save realizuoti čia, Lietuvoje, tegul važiuoja kitur. Tai nereiškia, kad jis išduoda šalį, o tik tai, kad ieško savęs realizacijos galimybių“, – teigė L. Bielinis.
Lina DRANSEIKAITĖ
