Vakar Lietuvos nepriklausomybės 23-iąsias metines Panevėžys paminėjo tradiciniu šalies vėliavos pakėlimu Laisvės aikštėje, dainomis, šokiais ir įvairiais renginiais. Tačiau šių metų Kovo 11-osios minėjimas buvo ryškesnis, spalvingesnis.
Trispalviai vėjo malūnėliai
Kad toks būtų, pasistengė Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos moksleiviai. Jie pasigamino ir į šventę atsinešė raudonų, žalių ir geltonų vėjo malūnėlių.
Šie po oficialaus minėjimo buvo susmeigti Laisvės aikštėje ir iš jų padaryta Lietuvos trispalvė.
Prieš tai mokiniai dalyvavo Kristaus Karaliaus katedroje vykusiose šv. Mišiose, o iš jų kartu su suaugusiaisiais šventinėje kolonoje nužygiavo į Laisvės aikštę. Čia panevėžiečius pasveikino Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius.
Jis gyventojams linkėjo tikėti šviesiu mūsų šalies rytojumi, nors patiriama sunkumų.
Jam pritarė ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Jis sakė, kad turėtume džiaugtis būdami laisvi ir branginti iškovotą laisvę. Aukštas dvasininkas pasidžiaugė, kad šiemet minėjime mato daug jaunų veidų, pagyrė „Vyturio“ progimnazijos moksleivius už gražią iniciatyvą originaliai papuošti šventę.
Tėvų džiaugsmas – neemigravę vaikai
Minėjime dalyvaujantys sutuoktiniai Sofija ir Rimantas Adomaičiai sakė kasmet švenčiantys Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nes jiems kovo 11-oji labai svarbi data.
„Mes, brandesnio amžiaus žmonės, matėme santvarkų virsmą, stebėjome, kaip šalis morališkai atsitiesia po priespaudos. Tai negali nejaudinti, nepaliesti širdies ir sąmonės“, – kalbėjo ponia Sofija.
Adomaičiai nepriklausomybės tema mėgsta padiskutuoti ir su savo trimis jau suaugusiais sūnumis.
Pasak vyro ir žmonos, jų atžaloms sunku suvokti ekonominius nepatogumus, kurie buvo sovietmečiu mūsų šalyje, jau nekalbant apie žodžio laisvės ribojimą, užsienio kelionių draudimą ir panašiai.
„Kaip anų laikų simbolį esu išsaugojusi bene 30 metų senumo talonėlius, už kuriuos galėdavai įsigyti sviesto“, – pasakojo S. Adomaitienė.
Adomaičiai džiaugiasi, kad sūnūs yra Lietuvoje, turi darbus ir čia augina savo vaikus. Jie viliasi, kad visi šeši jų anūkai užaugę irgi gyvens Lietuvoje.
R. Adomaitis sutinka, kad jauniems žmonėms nelengva susikurti geresnį gyvenimą gimtinėje, tačiau sako, kad tai įmanoma, jeigu jie darbštūs ir atkaklūs.
„Jeigu lauksi, kad kas nors kitas už tave padarytų, kad padėtų ant padėklo, žinoma, teks nusivilti“, – kalbėjo jis.
Pensininkė Genovaitė, nepanorusi sakyti savo pavardės, į minėjimą atėjo su drauge. Moters vyras jau keleri metai, kai miręs. Dukra ir greitai pilnametystės sulauksiantis anūkas gyvena Anglijoje.
Genovaitė sakė juos pasveikinusi Nepriklausomybės atkūrimo proga per skaipą. Panevėžietė internetu išmoko naudotis bibliotekoje, kursuose senjorams.
„Man Kovo 11-oji yra didelė šventė. Džiaugiuosi, kad gyvenu laisvoje Lietuvoje“, – sakė ji.
Vienuolikametis patriotas
Panevėžietė Ivona Petrauskienė kiek nusiminė, kad vakar į šventę Laisvės aikštėje teko eiti be 11 metų sūnaus Igno. Jis labai norėjo į šventę, bet negalėjo dėl ant kojų atsiradusių pūslių po šeštadienio 25 kilometrų žygio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Sąjūdžio 25-mečiui paminėti Kaune.
I. Petrauskas – bene vienintelis vaikas, įveikęs tokį didelį atstumą pėstute.
Pirmąjį Lietuvoje tokį žygį organizavo asociacija „Kovo 11-osios gatvės bendrija“. Į jį susirinko apie 800 dalyvių.
Apie akciją sužinojusi I. Petrauskienė nutarė su sūnumi joje dalyvauti ir nuvyko į Kauną. Jos vyras liko namuose slaugyti sirguliuojančios dukters.
Pasak moters, vaikams iki 16 metų buvo skirtas kitas, gerokai trumpesnis – 11 kilometrų maršrutas. Tačiau žygyje juos turėjo lydėti suaugusieji.
Ignas nutarė dalyvauti didžiajame žygyje su mama. Abu jie 25 kilometrus nužingsniavo per 5 valandas ir 18 minučių.
Ponios Ivonos žiniomis, iš 800 dalyvių jie atėjo maždaug 200-ieji. Ignas buvo vienintelis vaikas, įveikęs tokį atstumą. Moksleiviui iš Panevėžio organizatoriai už ryžtą ir valią įteikė diplomą ir medalį.
Ignui per žygį batai gerokai nutrynė kojas, tad berniukas vakar negalėjo eiti su tėvais į šventinį minėjimą, bet nuospaudos jam geros nuotaikos nesugadino.
Inga SMALSKIENĖ
