Slapta medžiaga apstulbina
Nepriklausomybės Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė,
prisimindama Lietuvai istorinę datą, teigia, kad tik tobula tarptautinė
diplomatija lėmė, jog mažytė valstybė išvengė karo.
Signatarės nuoseklių autentiškų liudijimų paieškų rezultatas
apstulbina: matyti, kad SSRS tik laukė tinkamos progos įgyvendinti planą, kaip
jėga užimti jau Nepriklausomą Lietuvą, pakeisti jos ir strateginių pramonės
objektų vadovus ir visiškai perimti į savo rankas šalies valdymą.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę SSRS
vyriausybei tapo aišku, kad suduotas pirmas smūgis suskaldant Sovietų Sąjungą.
Padėčiai ištirti į Vilnių atvyko SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo įsakymu siųstas
pirmasis gynybos ministro pavaduotojas.
Pasitarime su Lietuvoje išsidėsčiusių divizijų vadais buvo
prieita prie išvados, kad, kol nevėlu, reikia nedelsiant Lietuvos teritorijoje
paskelbti nepaprastąją padėtį. Tačiau tą padaryti leidžiančio įstatymo ir
konstitucinio mechanizmo nebuvo, todėl buvo parengtas slaptas žemėlapis ir
išdėstytas sumanymas, kad tuo metu, kai tik pasirodys SSRS prezidento
M.Gorbačiovo įsakymas, vos per keletą dienų užimti Lietuvą. Šis sumanymas buvo
visiškai slaptas.
„Kai prieš kelerius metus pirmą kartą atvėriau rudą karišką
lagaminėlį ir iš ten išėmiau sulankstytus, apdegusiais kraštais karinius
žemėlapius, supratau, kad jame kažkada tilpo visų mūsų – trijų su puse milijono
Lietuvos piliečių – likimas. Žemėlapiai dar tebekvepėjo dūmais. Jų kraštai
liudijo, kad yra ištraukti iš laužo. Toks tikriausiai degė Šiauriniame kariniame
miestelyje prieš SSRS kariuomenei traukiantis iš Lietuvos. Kažkas tikriausiai
apdairiai padėjo juos į pačią deginamų dokumentų apačią. Kodėl? Kad paskui
išimtų ir kam nors perduotų? Ar – kad parduotų? Juk išeinančiųjų laukė nelengvos
dienos Rusijoje“, – svarstė V.Jasukaitytė.
Spaudė net Vakarai
Iššifruoti žemėlapiams signatarei prireikė pasinaudoti karinę
topografiją gerai išmanančiųjų paslaugomis. Pasak V.Jasukaitytės, kiekvienam,
kuris sugeba protauti, turėtų būti aišku, su kokia jėga prieš 20-metį susidūrė
Lietuva ir kokių titaniškų pastangų reikėjo, kad neįvyktų tai, kas sumanyta.
„Be šitos Aukščiausiosios Tarybos, be šito jos pirmininko, be
šitos pirmos Vyriausybės, jos ministrų… Viskas būtų buvę kitaip“, – pabrėžė
signatarė.
Kuo galėjo baigtis Lietuvai Nepriklausomybės siekis, jei ne
signatarų vykdyta tarptautinė diplomatija, nesunku suvokti prisiminus, kokie
pilietiniai karai dėl išsilaisvinimo vyko Abchazijoje, Karabache.
„Sovietai armiją iš Lietuvos išvedė netgi anksčiau nei iš
Vokietijos, kur galiojo tarptautiniai susitarimai. Tai – didžiulio politinio
diplomatinio darbo rezultatas, todėl girdint šnekas, kaip pamojavus Trispalve
Lietuva atgavo nepriklausomybę, man darosi negera už tautą“, – „Sekundei“ teigė
V.Jasukaitytė.
Pasak jos, Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą pasirašę signatarai
dirbo tarptautiniu mastu, siekdami, kad SSRS vadovas M.Gorbačiovas patirtų
spaudimą iš Vakarų nenaudoti jėgos prieš Lietuvą sprendžiant Nepriklausomybės
klausimą.
Sovietų Sąjungos vadovą nenaudoti karinės jėgos spaudė JAV –
Vakarams labai reikėjo, kad pasibaigtų beveik 50 metų užsitęsęs ir daug resursų
reikalavęs šaltasis karas su Rusija.
„Kai Vakarai pamatė, kad M.Gorbačiovas atleidžia vadžias, per
daug Lietuvos nespaudžia ir demonstruoja demokratiją, jie bijojo, kad karinės
jėgos jo paties neuždusintų“, – pamena V.Jasukaitytė.
Patyrę Lietuvos politikai sugebėjo pasinaudoti situacija
liaupsindami pasauliui M.Gorbačiovo vykdomą „perestroikos“ politiką ir
pabrėždami, kad Lietuvos išsivadavimas – tikras įrodymas, jog Sovietų Sąjungos
vadovas kuria demokratiją. Kitaip tariant, jei Lietuva netaps laisva, pasauliui
bus įrodyta, kad didžiosios šalies skelbiama demokratija tėra melas.
Psichologinis karas pralaimėtas
V.Jasukaitytė neatmeta ir Lietuvos žmonių susitelkimo bei
pasiryžimo svarbos. Tačiau signatarė nuogąstauja, kad dabar istorija labai
intensyviai perrašoma ir kyla grėsmė, kad tuo nepaprastu metu gimusiųjų vaikai
tikės, kad laisvę ir išsivadavimą iš SSRS Lietuva ne pati išsikovojo per
titaniškas pastangas, o tiesiog padovanojo TSKP CK.
„Vienas iš didžiausių Lietuvos pralaimėjimų – nuo pirmų
Nepriklausomybės dienų prasidėjęs susikiršinimas, išaugęs iki masių sąmonės
valdymo. Lietuva pasiskirstė: tu – brazauskininkas, tu – landsbergininkas.
Psichologinį karą mes tikrai pralaimėjom dėl aktyviai politikuojančiųjų, kurie
nieko nesupranta, bet su visu entuziazmu puola vieną mušti, kitą – kelti.
Santaikos nėra iki šiol: ateina viena partija, pasistato savo ministrus, ateina
kita – vėl nauji ministrai, o darbas vykti negali“, – pabrėžė V.Jasukaitytė.
Valstybės nereikia laidoti
Signaras Egidijus Jarašiūnas, panevėžiečių išrinktas į
Aukščiausiąją Tarybą, prisiminė, kad iki Nepriklausomybės Akto atvedė karštos
tautos išrinktųjų diskusijos.
1990 m. vasario 24-osios rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą
laimėjęs Sąjūdis turėjo tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Dar prieš
renkantis tarybai, Sąjūdžio deputatai tarėsi, kaip įvykdyti istorinį faktą – ar
iš karto vos susirinkus Aukščiausiajai Tarybai, ar praėjus kuriam laikui.
Diskusijos vyko iki pat kovo 11-osios.
Balsavimo dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo rezultatai
paskelbti kovo 11-ąją 22.44 val. Nuo tos minutės Lietuva vėl tapo nepriklausoma,
kokia buvo iki 1940 m. Už šį sprendimą korteles pakėlė 124 deputatai, susilaikė
šeši, atstovavę Lenkų sąjungai. Balsavusiųjų prieš nebuvo.
„Nepriklausomybė turėjo būti atkurta nedelsiant, kad neliktų
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiuose kokių dviprasmybių“, – teigė
E.Jarašiūnas.
Pasak signataro, natūralu, kad dabartinė valstybė – ne tokia,
kokios tikėtasi prieš dvidešimtmetį.
„Tikrovė visada kitokia nei vizija, siekinys. Tam tikrų
iliuzijų neliko, kai kurios viltys neįgyvendintos. Bet turime suvokti, kad
tautos gyvenime 20 metų – labai trumpas laiko tarpas. Kad matytųsi valstybėje
pokyčiai, reikalingas kelių kartų pasikeitimas. Juk aišku: kokius laikus
valstybė begyventų, visada bus problemų. Tik pasakoje gali būti auksiniai
laikai, o gyvenimas, vienas problemas išsprendus, pagimdo kitas. Tik nereikia
Lietuvos valstybės laidoti. Ji turi didelių potencijų“, – pabrėžė
Nepriklausomybės Akto signataras.
Plačiau skaitykite 2010 m. kovo 10 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P.Luko nuotr. Pasiskirstė. Pasak
V.Jasukaitytės, vienas iš didžiausių Lietuvos pralaimėji-mų – nuo pirmų
Nepriklausomybės dienų prasidėjęs susikiršinimas: tu – bra-zauskininkas, tu –
landsbergininkas.
